BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Du ir vienas

1.Šįvakar per koncertą maža mergaitė pasiskundė, kad dainuoja per garsiai.

2. Draugė juokaudama vaidino fyfą ir pasakė ,,ooo mažuti, susitinkam?” kaip tik tuo metu, kai užsižiūrėjo į gražų vaikiną. Jis išgirdo.

ir

3. Smegenys atrofuojasi. Manyčiau, to sakyti nė nereikėjo, ir taip akivaizdu.

Reikia pabėgti.

Rodyk draugams

Opusas

Žavingas dvidešimtmetis “aš” sėdėjo ant suoliuko parke ir rūkė. Šiaip jau miesčioniškas rūpinimasis sveikata neleido įgyti jokios priklausomybės, tačiau dabar tai buvo atleistina  - cigaretė puikai tiko prie snobiškų juodų apdarų, kažkodėl Kafką primenančio rūko ir knygos rankose. Išpuikęs savimyla “aš” pamanė, kad šitokį paveikslą - ištuštėjusios miesto gatvės ir vienišas žmogus - galėtų nutapyti, tarkim, Renuaras,būtinai išryškindamas blyškią odą ir švelnius šešėlius po akimis. Susižavėjęs savo laikysenos poetiškumu palaimingai atsiduso ir atsivertė knygą. O ten parašyta:

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės.
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

- - -


Nostalgiškai nusiteikęs keturiasdešimtmetis “aš” užrakino duris ir viską, kas liko už jų. To “aš” draugijai visiškai pakako juodo labradoro, keleto lentynų knygų, patefono, šūsnies plokštelių ir pianino. Mielesnio už geriausią fortepijoną. Įkopusio jau į aštuntąjį dešimtmetį. Senutėlis pianinas melancholiškajam “aš” dažnai primindavo jaunystę: “Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho, / Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų”. “Aš” pagrojo porą preliudų. Susigraudino. Paskui atsisėdo ant senovinės kėdės drauge su savo draugu Francu. Francas  prabilo:

Barnabas visiškai pasiaukotų tarnybai. Ir juk turėtum su tuo taikstytis, nieko čia negalėtum prikišti, jeigu tiktai nekiltų klausimas, ar tai, ką jis daro, iš tikrųjų yra pasiuntinio tarnyba. Tau jis, žinoma, neturi teisės sakytis, kad tuo abejoja; jei taip darytų, jis kastųsi po savo paties egzistencijos pamatais, šiurkščiai pažeistų įstatymus, kurių pats juk dar tariasi privaląs laikytis.


Ketiuriasdešimtmetis “aš” kimiai sukikeno.

O sulaukęs aštuoniasdešimties jis vis dar grojo preliudus drebančiais pirštais - ne dėl senatvės, o iš graudulio. Naivus aštuoniasdešimtmetis “aš”! Grodamas jis vis galvodavo apie  jaunystę ir kūrinį, kuriuo tuomet labai žavėjosi ir kurį prisiminus atgydavo jo sumenkusios emocijos. Bet dabar buvo pamiršęs  ir kompozitorių, ir opusą. Kažkodėl prisimindavo skaičių keturi, bet tai galėjo būti ir dešimt.


Apgailėtinai jaunas manasis “aš” slankiojo po kambarį, klausydamasis tai Bacho, tai Stockhauseno, kiek suirzęs, kad kaimynės televizorius jį vis apspjauna kokčiai entuziastiškai skambančiu bukagalvių šou vedėjo balsu. “Aš” mintyse gėtėprokofjevasšopenasmačernisdališostakovičiusfilharmonijaIR———.
“O dabar padainuos žavingasiiiiss ” - pasigirsta už sienos. “Aš” piktdžiugiškai nusišiepia, randa įrašą su kūriniu Op. 4 No. 4 ir paleidžia visu garsu. Jam pasibaigus pasiklauso. Už sienos vis dar girdėti kažkokio bebalsio šūkaliojimai. Tada įjungia Op. 10 No. 12.

Nueina prie stalo ir pasiima knygą.


O lapai tušti

Rodyk draugams

Lascia ch’io pianga

O cessate di piagarmi,

o lasciatemi morir.

Rodyk draugams