BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Religinis egoizmas

Dažnas tikintysis, paklaustas, kodėl eina į bažyčią, atsakytų “Nes man patinka atmosfera/ jaučiu dvasinę pilnatvę/ tikėjimas man padeda įveikti sunkumus” ir panašiai. Bet turbūt retas tartų “Nes Viešpats taip įsakė” arba “Noriu jam atsidėkoti”.  Einu ten, nes man gera, jei pabos, nebeisiu.  Nesimeldžiu, nes man tai neteikia malonumo, tačiau mėgstu giedoti. Dievas vertina maldą?  Na, man ji nepatinka. Tik pamokslai. Todėl nesimelsiu. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie važiuoja į įvairius renginius, groja gitaromis, dainuoja, jaučia malonumą ir tai laiko religiniais potyriais, o save - tikinčiais, nes religija pateikiama jiems priimtina forma.  Religijos suteikiami teigiami potyriai ir yra ta priežastis, dėl kurios einama į bažnyčią. Atimk gitarą, liepk pusdienį klūpoti, ir smagaus jaunimėlio neliks nei kvapo.  Ar tai tikėjimas?  Ar troškimas gerai jaustis yra tikėjimas?

“Aš noriu laikytis Dievo įsakymų, nes paskui man bus gera  rojuje”, “Melsiuosi, nes Dievas man padės”. Ne ” Kristus dėl mūsų išganymo buvo prikaltas prie kryžiaus, aš privalau vertinti šią auką ir stengtis išlikti tyros sielos”.  Krikščionis žemina save, nes nori būti išaukštintas, rašė vienas filosofas. Netgi asketizmas, sąmoningas pasaulietinių malonumų atsisakymas yra naudos siekimo, tik kitokiu pavidalu, išraiška. E.T.A. Hoffmann romano “Velnio eliksyras” pagrindinis herojus vienuolis stengiasi vykdyti Dievo įsakymus, netgi kankina save, nes nori būti garbinamas. K.Sabaliauskaitės knygos “Silva rerum” veikėja Uršulė stoja į vienuolyną, nes svajoja apie nepūstantį kūną ir paskelbimą šventąja.  Kamiu “Nuopuolyje” žmogus atrodo tobulas geradaris, besilaikantis dešimties Dievo įsakymų, bet jis suvokia, kad tariama dorovė tėra būdas gauti saldaus malonumo, mėgaujantis savo gerumu.  ” Besąlygiškas tikėjimas” yra labai sąlygiškas - tikiu, nes noriu naudos. Kur dingai, pasiaukojęs Kristau? Kodėl esu tik , mano vėžys, kurį gali išgydyti, mano nelaiminga žmogiška meilė, kurią išgyventi galiu jausdamas tavąją, vienišas ir skausmingas gyvenimas, tikint tavimi ūmai tapęs prasmingu, palaima po mirties? Dėl savęs, ne dėl tavęs meldžiuosi, Viešpatie!

Senajame Testamente aprašytas Jobas neteko vaikų, turto, sveikatos. Savy neradęs jokios nuodėmės, jis nemanė, kad šitaip yra Dievo baudžiamas, neprarado tikėjimo, nors kūnas tapo atvira žaizda, dvasia sužalota.  Tikintysis, už tai nesitikėjęs gauti atlygį. Tikintysis tikrąja šio žodžio prasme. Nes yra ir tikrų tikinčiųjų, kuriems malda nėra būdas gauti. Maža maža saujelė.

Rodyk draugams

Paklausyk protingo žmogaus!

Man septyniasdešimt, aš pensininkė; pensija, žinoma, maža, vaistai, be abejo, brangūs, sveikata, savaime suprantama, ne per geriausia. Nesu patenkinta, neturiu dėl ko būti patenkinta, nes visą gyvenimą dirbau, o dabar jaunimas neįvertina (neįvertina ir to, kad esu baisiai protinga, na, nes sena, o senieji visada kupini išminties ). Dirbau prie staklių trisdešimt metų, net “Komjaunimo tiesa “apie mane rašė kaip apie sektiną pavyzdį, o dabar, dabar…

Bet nieko, paskaitau “Gyvenimiškas istorijas” (ir anūkei liepiu skaityt, kad bent kiek proto įgautų, bet ji neskaito, matyt, per durna), žinau, kad blogiau žmonėm būna.  Ir “Bėdų turgų” pažiūriu. Pamatai žmogus, koks sunkus dabar gyvenimas. Va, per teletris rodė apie merginą, kuri užsienin dirbti išvažiavo, o ją į prostitutes išvežė.  Tai mano anūkė irgi nori užsieny studijuot, sakau, kad nevažiuotų, nes ir ją parduos. Visvien blogai jai tam užsieny bus. Nežinau, ko jai blogai kokia vadyba Vilniuj, taip sakant, normalus mokslas, pinigų užsidirbtų. Protingo žmogaus paklausytų. O tai visokias filosofijas mokytis ketina, kad ubagė paskui liktų.

Iškart matos, kad laikraščių neskaito - todėl ir yra tokia durna. Paskaitytų, pamatytų, kas dedas pasauly ir Lietuvoj. Tik užsidirbi pragyvenimui, ir gerai, dar žiūrėk, kad kas naktį gatvėj neužmuštų. O čia… nori nežinia ko.  Mokytųsi verčiau, užuot visokius bachus grojus. Į vadybą stotų. Nenori, sako. Oi, proto nėr… Gi visi į vadybą stoja, Karpinienės anūkė įstojo, ir darbą turi, ir vyrą, gyvena sau gražiai. Paklausytų protingo žmogaus, kuris pažįsta gyvenimą ir žino - nieko gero iš jo nelauk.

Rodyk draugams

Be meskalino

Ilonai. Penkios jos gimtadienio minutės.

Viskas aplink šmėžavo, judėjo, kito. Mačiau kiekvieną lūpų kampučių virptelėjimą, peties trūktelėjimą, rankos mostą, netgi mažytes raukšleles, susidarančias aplink akis iš gerklės prasiveržus aukštiems, bet sudrumstiems garsams; tas jau po kelių sekundžių išnykstančias vageles odoje, paliekančias neramų neišvengiamybės, baigties pėdsaką, labiau numanomą nei regimą.

Tačiau dabar jai tik aštuoniolika.

Šią žinią lydi daug garsų. Du sodrūs balsai, pakilę oktava aukščiau, nei jiems įprasta, skambantys nedarniai - sekundos intervalu, per penktadalį sekundės palubėje užtroškęs aidas, šūksniai, čia pat kuriantys dodekafoniją, duslus pokštelėjimas ir šimtai atspalvių, išmarginančių karšto oro bangas tarp čia susiliečiančių, čia vėl atplėšiamų vienas nuo kito delnų.

Kažkokią nepaaiškinamą įtampą kelia ne tik tie, kurių plaučiai išspjauna įkaitinto oro gūsius. Visi įžūliai demonstruoja savastį - žvilga taurių briaunos (esu! ESU!), neramiai suvirpa sietynas, plazda užuolaidos, o kuklus krėslo nebylumas tėra gudrus manevras atkreipti dėmesį santūrumu. Gyvybe alsuoja ir kantriai grubius indų prisilietimus iškenčiantis stalas.

Tarp šitokios begalės sielų manąją kažkas spaudžia, bando pagrobti. Mažytė gija atsargiai išsivynioja ir rangydamasi slenka manęs link. Šelmė kėdė. Išvydę jos bandymą įsidrąsina ir kiti. Oras palengva prisipildo neregimų, nejuntamų, tylių čiuptuvų. ,,Kodėl mes, kodėl ne tu”, nebyliai šnabžda. ,,Ir tu galėtumei būti mūsų vietoje, būki trupinėlis ant grindų! Pasidalink savimi!” Stalo, sienų, šaukštelių, popierinių maišelių ir kilimo siūlų esybė jau tuoj tuoj bus manyje.

-Už tave!

Do mi do mi re pauzė fa si bemol do diez domidomi sol, suskamba trečiojoje, o gal ketvirtojoje oktavoje, gausiai papildytoje mikrotonikos. Mažyčiai burbuliukai grėsmingai kyla aukštyn, grasindami sprogti ir pasklisti kaip nuodingos sporos. Gurkšteliu. Nuodai manyje. Iškvepiu juos; magiškosios sporos blaškosi, klimpsta tvankiame, jų savastį pasiglemžiančiame ore.

Staiga suskamba milijonai varpelių, tyras, skaidrus jų gaudesys tampa mano dalimi, manimi, o aš tai leidžiu nė trupučio nesipriešindama. Taurė sminga žemyn, pažerdama saują žėrinčių kristalų, leisdama nuodams čiupti ką panorėjus; jie ta privilegija naudojasi, o taip, susiurbia viską, ir stalas nebeturi sielos, ir sofos užtiesalas, ir pagalvė, ir aš, ir jie, liko tik mūsų iškamšos, o jie vis juokiasi, kvatoja, kol šalti pirštai vis smaugia jų esybes - bet to niekas nemato, gal tik sustojęs laikrodis švelniai atsidūsta drauge su manimi.

O pirštai suglemba, visa pasiglemžę, ir viskas po senovei, tik mūsų nebėra.

Rodyk draugams

Sukurti praeitį

Kamuojant nemigai prieš akis plaukia vaizdai. Iš pradžių regiu tai, kas buvo. Paskui - ko labai norėčiau (ir ko niekada nebus).

Tai, kas jau nutiko, ir tai, ką tik įsivaizduoju, atrodo vienodai netikra.

Prisimenu save šešerių, darželio pietų miego metu galvojančią: o jeigu tai, kas atrodo, kad nutiko ką tik, yra mano įsivaizduota, to niekada nebuvo? Jei dabar imčiau ir paklausčiau geriausios draugės Ilonos, kuri irgi neužmiega, ar ji matė tai, ką ir aš? Bet jau po akimirksnio negalėsiu būti garantuota, kad pokalbis su ja nebuvo iliuzija. O jei viskas netikra? ( Kokie melagiai sako, kad vaikai paviršutiniški! Anas klausimas vargino ne mažiau nei koks būties praeinamumas dabar.)

O pernai skaičiau Orwello ,,1984″-uosius ir radau panašią mintį (jei praeitis tėra gyva mūsų mintyse,galime ją keisti).

Na, bet tatai nėra labai svarbu. Tie vaikiški samprotavimai tik įrodo,  kad praeitis atrodo tokia pat netikra kaip ir įsivaizduojami dalykai. Arba atvirkščiai.

Buvo metas, kai dažnai galvodavau, koks būtų jausmas prisilietus prie vieno tokio megztinio. Nors žodis ,,galvodavau” čia nelabai tinka - mintyse tai tiesiog jausdavau. O kai po kurio laiko brūkštelėjau per jį alkūne, jausena buvo analogiška įsivaizduotajai.Panašiai kaip po sapno atrodo, jog išties jaučiau skausmą/šaltį/kokį nors kvapą/prisilietimą ir panašiai.

Jei kadaise nutikę dalykai tokie trapūs ir taip lengvai tampa neatskiriami nuo iliuzijos, gal ir neverta taip sielotis dėl to, kas nenutiks? Gal ilgesiui malšinti pakanka vaizdinių, beveik tikrų?

Šįvakar trinsiu praėjusios dienos prisiminimus ir piešiu naujus.

Renoir: Dance in the City Hand

Rodyk draugams

Njumz jr man depresija ;]~~

Iš bibliotekos pasiėmiau ,,Prozaco kartą” ( Nors tikriausiai pavėlavau - reikėjo skaityti, kai buvau keturiolikos. )

Pagūglinau. Ir žinot, kas mane erzina internautų komentaruose apie knygą? Noras žūtbūt susirgti depresija/pasigirti, kad sirgo:

as pati vartoju antidepresanus(kurie, kaip manau mane gali palauzti ir/ar visai pribaikti) ir dar  turiu kazkokiu psichoziniu sutrikimu.

skaiciau sia knyga pries pora metu- taip man buvo tada 16-ka. depresija, noras zudytis ir kt. knygoje aprasomi dalykai tada atrode- wow!!!

nezinau kodel zmones sako, kad ji daro didele itaka psichologinei busenai..as tos itakos nepajauciau..o gal jau ir buvau tokia, kaip ja pajute..

Žinokit, ir aš kieta, nes devintoje klasėje sapnavau, jog persipjaunu venas! Nejuokauju! Turėjau/turiu/(neturiu/nežinau,ar turiu) psichikos sutrikimų! Kvaila mada. Nemanau, kad kiekvienas vargdienis beprotnamy yra asmenybė. Tokių pamąstymų įkvėpta netgi kai ką parašiau, kai netingėsiu, atspausdinsiu ir įkelsiu į blogą.

Šitas komentaras geriausias:

aš skaičiau šią knygą prieš gerus dvejus metus tuo metu, kai man pačiai buvo sunki psichologinė būsena, tačiau dar ir dabar galiu tvirtinti, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų, juk atsibosta žiūrėti į gyvenimą pro rožinius akinius…

Tai va, žmonės, man depresssijaaaa, nes paprasčiausiai NUSIBODO paprastai sau gyventi.

(Viršūnė būtų, jei įrašo gale pridurčiau: jie, kvailiai,nežino, kas yra depresija, antraip nenorėtų. Ir nepamirščiau pasigirti, kad va AŠ tai žinau, kas čia per baubas. Šitaip nerašysiu, nes man ne depresija, o šizoidinis asmenybės sutrtikimas. Juokauju. Tikrai juokauju.Nesigirčiau.)

Rodyk draugams

Apie draugus

Sugedo mano laikrodis! Pusę dvylikos jis rodė pusę dvylikos. Trečią - tris. Pusę keturių - tris. Penktą - pusę keturių. Devintą - pusę penkių. Dabar be dvidešimt penkios.

***

Iliustracija jūsų dėmesiui atkreipti. Prieš porą metų mano skonis rūbų atžvilgiu buvo anaiptol ne be priekaištų.

Šią žavingą vasarą, sėdiniuojant ant prišnerkštų grindų su vyno buteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje (iš tikrųjų tai ant sofos be jokių rūkalų ir alkoholio, bet, pripažinkit, juk šitaip įsivaizduojate stereotipinę degradaciją - nusmurgusių “menininkų” palikimas ) ir klausantis Satie, bjauriai, nepakenčiamai, erzinančiai melancholijai baksnojant į šonus šovė išganinga mintis. Čiupau knygą ir skaičiau tris valandas. Tobula, dieviška, nepakartojama. Ciao ciao, nusmurgęs Marijos gyvenimėli, nuo šiol gyvensi su tais, kurie aprašyti. Argi ne nuostabu? Aš (koks didingas žodis niekingam padarui įvardinti) nuo šiol esu lyrinis ,,aš”. Retsykiais Sagan personažas, kartais Vonneguto Kilgoras Trautas, jei smegenys visai atbunka - Remarko, šiaip ar taip, skaitant manęs nebėra.

Nebėra!!!!!!!!!!!!!

Nuo šiol be paliovos skaitysiu.

Rodyk draugams

Žurnalas sako, žurnalas žino

Geriu kavą, vartau žurnalą, ir staiga šast - riebi antraštė: kaip išmokti jausti laimę?

Straipsnis ir testas “Ar mokate vertinti gyvenimo džiaugsmus” (anot jo,nemoku), kurį sudaro tokie klausimai kaip “Vėlų vakarą užsinorėjote kažko saldaus, o namie lyg tyčia nėra nė vieno saldainio. Kaip elgsitės? ” užima tik puslapį, taigi itin susidomėjau, kas tūlam juodadarbiui lietuviui yra laimė, sutalpinama į A4 formato lapą.

Jau pirmojoje pastraipoje man, vargšelei, kamuojamai distimijos, buvo paaiškinta, kas tai. Su pavyzdžiais!

Laimė - kai visi gyvi ir sveiki. (Kai mirs kaimynė Karpinienė, sriūbausiu!). Laimė - kai myli ir esi mylimas ( Šuo, tikiuosi, tinka?  ) Laimė - kai turi vaikų ( didesnė laimė, kai tie velnio išperos jų nematyti ir negirdėti) Laimė - kai gyveni pasiturimai ir gali sau leisti mėgautis visomis gyvenimo gėrybėmis ( aš žlugusi. )”

Šitaip sužinojau, kad tokios laimės mano gyvenime ne per daugiausia. Bet kuo toliau, tuo smagiau: kaip pasijusti laimingam? Žurnalas man siūlo susirašyti dešimt punktų, kas man yra laimė, ir pažymėti, ką turiu, o ko ne. Būdama klusni skaitytoja taip ir padarysiu, sutramdžiusi kylantį šleikštulį.

  • Nesirgti vėžiu, regėti, girdėti ir turėti visas galūnes. (+)
  • Mokėti pagroti Šopeno etiudus jei ne kaip Horowitzas, tai bent jau kaip Geniušas ( Neįmanoma. Bet noktiurnai ir preliudai iš dalies patenkina šį punktą).
  • Būti su tuo, ką savo matematiškuose apsakymuose Vakarė įvardina kaip Y, aišku, mano atveju tai kitas asmuo (Marija, tu lėkšta lėkšta lėkš Tikrai neįmanoma. )
  • Kada nors rašyti taip gerai, kaip tai daro mano vertinami rašytojai (Labai abejotina)
  • Kažkaip įstoti į pasirinktą Anglijos universitetą (gerai būtų ir pagaliau jį išsirinkti), paskui uždirbti tiek pinigų, kad pajėgčiau įsigyti butą ( tarkim, kad įmanoma)
  • Kad mano IQ siektų bent 120, nes dabar labai nesmagu jaustis vidutiniška (neįmanoma)
  • Nenuskursti taip, kad galėčiau sau leisti lankytis filharmonijoje ar bent jau pirkti įrašus (aš laiminga!)
  • Senti dvigubai lėčiau, mirti atrodant kaip 40-ies (neįmanoma)
  • Po mirties patekti į savo rojų, kur angelai pianistai be paliovos grotų Bethoveno sonatas ir Prokofjevo ,,Velnio gundymą” Op. 4 No.4 (Būčiau patenkinta tai turėdama ir gyva. Neįmanoma. Bet kadangi pati mirtis man būtų rojus, tai padėsiu pliusiuką.)

Iš tikrųjų geriausia būtų įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir pavirsti vandenyje esančia dvasia, o paskui amžiais skalauti jūros akmenis, bet kad tai neįvykdoma, supratau jau būdama vienuolikos.

Taigi šįryt dar nė nepapusryčiavusi sužinojau, kad esu baisiai nelaiminga.  Dabar reiktų pasiimti Cosmopolitan ir pasinaudoti patarimais, parašytais straipsnyje “Kaip atsikratyti depresijos”. Ten pataria nueiti į kirpyklą arba apsipirkti.

Rodyk draugams

Grėtė

Rašau.

Paskui kiek pykteliu.

Šekspyrą Open Office nori pakeisti į Eliksyrą.

Atsakymas į hashisher komentarą:

Rodyk draugams

Du ir vienas

1.Šįvakar per koncertą maža mergaitė pasiskundė, kad dainuoja per garsiai.

2. Draugė juokaudama vaidino fyfą ir pasakė ,,ooo mažuti, susitinkam?” kaip tik tuo metu, kai užsižiūrėjo į gražų vaikiną. Jis išgirdo.

ir

3. Smegenys atrofuojasi. Manyčiau, to sakyti nė nereikėjo, ir taip akivaizdu.

Reikia pabėgti.

Rodyk draugams

Nepakenčiama ir neišvengiama

Aš taip klaikiai nenoriu, nenoriu, neeenoooriuuu dirbti. Visos  šnekos apie tai, kaip keblu rasti specialybę, atitinkančią asmens interesus, yra vaikiški išsisukinėjimai. Juk esu poetiškos sielos, vaje, pernelyg trapios šiam pasauliui, todėl mielai drybsočiau kur nors pievoje šalia upės, būčiau gyva vien tuo, ir man pakaktų.  Visi tie idiotiški  universitetų aprašymai, kuriuose neįmanoma nieko suprasti, tėra visos kitais metais mane lydėsiančios maišalynės pradžia. O baisiausia -

Career prospects

Tataigi. Teaching ( kartis ar nuodytis?), speech therapy (ne. skandintis.), publishing (egzistuoti įmanoma), journalism ( P.Doherty f***** Kate Moss!) ir taip toliau.

Aš bijau.

Visai įdomu ir netgi smalsu grynai analitiškai tyrinėti tą žavų jausmą, kai žinai, kad esi žmogus be ateities.

Ką ten pavasarį šnekėau apie susitvarkymą su psichikos problemomis?..

Rodyk draugams