Haliucinacijos

Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės

Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus,

Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,

Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus.

(Vytautas Mačernis)

Vasaromis aš kiekvieną rytą pabundu saulės spinduliams kutenant odą,  dieną palydžiu stebėdama vis švelnėjančius daiktų kontūrus, o užmiegu jausdama ant stalo pamerktų gėlių kvapą.

Santykis su aplinkiniu pasauliu ir būna labai aštrus, jautrus. Matau, kaip keičiasi gamta - rugpjūčio vakarais žolė basoms kojoms būna vis vėsesnė ir drėgnesnė, o skaityti knygą nedegant šviesos galima vis trumpiau.

Paskui ateina rugsėjs ir tenka palikti sodą.

Mieste viskas kitaip. Kad rytoj lis, sužinai ne iš greičiau dangumi plaukiančių debesų ir besikandžiojančio vėjo, o įsijungęs kompiuterį. Viskas staiga ima vykti daug greičiau - nepastebi, kaip ima kristi pirmieji medžių lapai ir gelsti žolė, tik staiga gatvės nusidažo margais lopinėliais. Keiti plonesnį paltą į šiltesnį, suknelę į megztinį, nebelieka vakarų, nes diena užminga staiga, įsižiebus lempoms.

Mes, lietuviai, dabar išgyvename tai, ką kitos tautos jau seniai pamiršo. Dauguma mūsų dar turime senelių kaimus, kur grįžtame į senąjį, nesulaikomai irstantį pasaulį. Mes dar žinome, kaip kvepia šienas, liepžiedžiai ir prinokę obuoliai. Miestas mums dar svetimas. Tą skausmingą pokytį puikiai išreiškia  J.Aputis, R.Granauskas. Ir mes ilgimės.Ilgimės ramaus mąslumo, galimybės stebėti saulėlydį prisimenant praėjusią dieną, klausytis tolumoje lojančių šunų užmiegant.

Norisi pabėgti iš miesto, atsikelti  naktį ir stebėti lietaus mušamus medžius. Norisi jausti, kaip snaigės tirpsta ant veido. Mėginame atrasti nors menką ryšį su gamta, kuris lietuviui ilgus šimtmečius buvo toks artimas, brangus.

Ar yra išeitis? Turbūt ne. Užaugs nauja karta, kuriai neberūpės, kokia šilta birželį būna saulės įkaitinta žemė. O mums rūpi. Labai vertinu tą rūpestį ir ilgesį. Esu įsitikinusi, kad būtent  vienumoje ir gamtoje žmogus auga dvasiškai. Anie žmonės bus kitokie. Jie lengvai numalšins menkiausius sielos virpesius, pasiieškoję smagios kompanijos. Jiems nelabai rūpės, kas jie ir kam jie čia reikalingi. Todėl ilgėkimės.

Noras pasirodyti protingu nesvetimas daugeliui. Tačiau norint gerai išmanyti vieną sritį, jai reikia skirti nemažai laiko.  Kad taptum srities žinovu, gali prireikti net ne keleto metų, o kelių dešimtmečių. O ką daryti, jei diena per trumpa, kad galėtum kiekvieną dieną skaityti naujausias knygas ir eiti į parodas? Pastebėjau, kad labiausiai paplitę yra 2 būdai vaidinti išsilavinusį.

Pirmasis - skaitymas knygų ir straipsnių, kurie padeda turėti šiokį tokį supratimą apie pasirinktą sritį. Vietoj knygos perskaitoma pora jos recenzijų ir interviu su rašytoju; užuot aplankius parodą, pasitenkinama trumpu kritiko komentaru. Labai mėgstamos knygos “Ką turėtų žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus”, trumpi filosofijos įvadai. Tiesą pasakius, tame nematau nieko blogo. Net labai norint, nebūtų įmanoma viską perskaityti, išgirsti ir pamatyti, o trumpi straipsniai gali suteikti pačias būtiniausias žinias.  Jei žmogus nesižavi vaizduojamuoju menu, bet kartą lankėsi muziejuje, kuris jam labai patiko - puiku. Tačiau tai gerai tik tol, kol paviršutiniškas žinias turintis asmuo užsimano vaizduoti žinovą.

Deja, diletantai itin mėgsta kritikuoti, šitokiu būdu stengdamiesi sudaryti išsilavinusio žmogaus įspūdį. Nė neskaitę knygos, peiks ją, cituodami kritiko žodžius. Ničnieko nenusimanantys apie fotografiją galiausiai pasakys, kad prastas popierius, ant kurio atspausdintos nuotraukos. Nesugebantys pajausti muzikos grožio (kam visai nebūtina turėti atitinkamą išsilavinimą, pakanka gero skonio), noktiurną be pasažų vadins nuobodžiu, bet išsijuosę liaupsins dainininkę, demonstruojančią savo balso galimybes kur reikia ir kur nereikia.  Neišmanėliai  dažnai žavisi pompastika. O kur dar noras atkreipti dėmesį sukritikavus tai, kuo žavimasi ne vieną šimtmetį! Taip Bachas kažkam tampa monotoniškas, o Šopenas - pernelyg saldus. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad privalu žavėtis klasika vien todėl, kad tai klasika, tačiau kritika turi būti obektyvi ir pagrįsta.

Kritikavimas siekiant nuslėpti neišmanymą būdingas ne tik vertinantiems spektaklius ar koncertus. Komentaruose internete šitai pasireiškia pačiais grubiausiais būdais. Akivaizdu viena - šiurkščiausia kritika dažnai (nors ne visada ) būna pasakoma žmogaus, kuris nusimano mažiausiai arba paprasčiausiai nori šokiruoti ir atkreipti į save dėmesį.  Tad kritikuokime protingai, o nežinodami, ką pasakyti, verčiau pagirkime tai, kas nors truputį patiko, o ne peikime.

Dažnas tikintysis, paklaustas, kodėl eina į bažyčią, atsakytų “Nes man patinka atmosfera/ jaučiu dvasinę pilnatvę/ tikėjimas man padeda įveikti sunkumus” ir panašiai. Bet turbūt retas tartų “Nes Viešpats taip įsakė” arba “Noriu jam atsidėkoti”.  Einu ten, nes man gera, jei pabos, nebeisiu.  Nesimeldžiu, nes man tai neteikia malonumo, tačiau mėgstu giedoti. Dievas vertina maldą?  Na, man ji nepatinka. Tik pamokslai. Todėl nesimelsiu. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie važiuoja į įvairius renginius, groja gitaromis, dainuoja, jaučia malonumą ir tai laiko religiniais potyriais, o save - tikinčiais, nes religija pateikiama jiems priimtina forma.  Religijos suteikiami teigiami potyriai ir yra ta priežastis, dėl kurios einama į bažnyčią. Atimk gitarą, liepk pusdienį klūpoti, ir smagaus jaunimėlio neliks nei kvapo.  Ar tai tikėjimas?  Ar troškimas gerai jaustis yra tikėjimas?

“Aš noriu laikytis Dievo įsakymų, nes paskui man bus gera  rojuje”, “Melsiuosi, nes Dievas man padės”. Ne ” Kristus dėl mūsų išganymo buvo prikaltas prie kryžiaus, aš privalau vertinti šią auką ir stengtis išlikti tyros sielos”.  Krikščionis žemina save, nes nori būti išaukštintas, rašė vienas filosofas. Netgi asketizmas, sąmoningas pasaulietinių malonumų atsisakymas yra naudos siekimo, tik kitokiu pavidalu, išraiška. E.T.A. Hoffmann romano “Velnio eliksyras” pagrindinis herojus vienuolis stengiasi vykdyti Dievo įsakymus, netgi kankina save, nes nori būti garbinamas. K.Sabaliauskaitės knygos “Silva rerum” veikėja Uršulė stoja į vienuolyną, nes svajoja apie nepūstantį kūną ir paskelbimą šventąja.  Kamiu “Nuopuolyje” žmogus atrodo tobulas geradaris, besilaikantis dešimties Dievo įsakymų, bet jis suvokia, kad tariama dorovė tėra būdas gauti saldaus malonumo, mėgaujantis savo gerumu.  ” Besąlygiškas tikėjimas” yra labai sąlygiškas - tikiu, nes noriu naudos. Kur dingai, pasiaukojęs Kristau? Kodėl esu tik aš, mano vėžys, kurį gali išgydyti, mano nelaiminga žmogiška meilė, kurią išgyventi galiu jausdamas tavąją, vienišas ir skausmingas gyvenimas, tikint tavimi ūmai tapęs prasmingu, palaima po mirties? Dėl savęs, ne dėl tavęs meldžiuosi, Viešpatie!

Senajame Testamente aprašytas Jobas neteko vaikų, turto, sveikatos. Savy neradęs jokios nuodėmės, jis nemanė, kad šitaip yra Dievo baudžiamas, neprarado tikėjimo, nors kūnas tapo atvira žaizda, dvasia sužalota.  Tikintysis, už tai nesitikėjęs gauti atlygį. Tikintysis tikrąja šio žodžio prasme. Nes yra ir tikrų tikinčiųjų, kuriems malda nėra būdas gauti. Maža maža saujelė.

Man septyniasdešimt, aš pensininkė; pensija, žinoma, maža, vaistai, be abejo, brangūs, sveikata, savaime suprantama, ne per geriausia. Nesu patenkinta, neturiu dėl ko būti patenkinta, nes visą gyvenimą dirbau, o dabar jaunimas neįvertina (neįvertina ir to, kad esu baisiai protinga, na, nes sena, o senieji visada kupini išminties ). Dirbau prie staklių trisdešimt metų, net “Komjaunimo tiesa “apie mane rašė kaip apie sektiną pavyzdį, o dabar, dabar…

Bet nieko, paskaitau “Gyvenimiškas istorijas” (ir anūkei liepiu skaityt, kad bent kiek proto įgautų, bet ji neskaito, matyt, per durna), žinau, kad blogiau žmonėm būna.  Ir “Bėdų turgų” pažiūriu. Pamatai žmogus, koks sunkus dabar gyvenimas. Va, per teletris rodė apie merginą, kuri užsienin dirbti išvažiavo, o ją į prostitutes išvežė.  Tai mano anūkė irgi nori užsieny studijuot, sakau, kad nevažiuotų, nes ir ją parduos. Visvien blogai jai tam užsieny bus. Nežinau, ko jai blogai kokia vadyba Vilniuj, taip sakant, normalus mokslas, pinigų užsidirbtų. Protingo žmogaus paklausytų. O tai visokias filosofijas mokytis ketina, kad ubagė paskui liktų.

Iškart matos, kad laikraščių neskaito - todėl ir yra tokia durna. Paskaitytų, pamatytų, kas dedas pasauly ir Lietuvoj. Tik užsidirbi pragyvenimui, ir gerai, dar žiūrėk, kad kas naktį gatvėj neužmuštų. O čia… nori nežinia ko.  Mokytųsi verčiau, užuot visokius bachus grojus. Į vadybą stotų. Nenori, sako. Oi, proto nėr… Gi visi į vadybą stoja, Karpinienės anūkė įstojo, ir darbą turi, ir vyrą, gyvena sau gražiai. Paklausytų protingo žmogaus, kuris pažįsta gyvenimą ir žino - nieko gero iš jo nelauk.

Yra žmonių, kurie prakalbus apie depresiją niekinamai numoja ranka - anokia čia liga! Egzistuoja ir ją įsivaizduojantys kaip didelį juodą baubą, įlendantį į niekuo dėtą žmogelį. Kol baubas jo viduje, vargšas nei šypsosi, nei kalba, tik sėdi kokiame kamputyje ir LIŪDI. Bū! Būna įsitikinusių, jog žodį ,,depresija” reikėtų rašyti iš didžiosios D, mat tai kilnių mąstytojų liga.

Šitaip manė ir mūsų herojus Kristupas. Jis nė nenutuokė, kad pats visą gyvenimą sirgo depresija, nepaisant to, save laikė didžiu mąstytoju.

Kristupas gimė tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais, o mirė du tūkstančiai devintaisiais metais.

Jis buvo įsitikinęs, jog yra visokeriopai pranašesnis už tuos, su kuriais gyvena, tarėsi, kad jo būties tragizmas - priverstinis buvimas šiame niekingame pasaulyje tarp turgaus bobų, dėvinčių dolche gabanaaa marškinėlius. Kristupas - Ypatingasis. Kristupas skaitė Tolstojaus romanus ir klausėsi Bacho. Kai jo bendraamžiai gėrė degtinę, skiestą kola, jis studijavo Nyčę. Taip pat domėjosi organine chemija, astronomija, kontempliatyvia muzika, erdvės ir laiko kontinuumu muzikoje, Jungu, Adleriu, ir taip toliau, ir panašiai. Šis jaunas ponaitis buvo įsitikinęs, jog yra visokeriopai išprususi asmenybė, kurios, deja, nereikia tam kvailam, linksmybių ištroškusiam pasauliui. Svajojo apie visuomenę, kurioje gyventų intelektualai (nors iš tikrųjų tokia visuomenė jam būtų pragaras, nes Kristupas buvo garbėtroška ir niršdavo, kai sutikdavo protingą žmogų. Siekė būti Toks Vienintelis.)

Kad šis šaunus jaunuolis sirgo depresija, niekas nežinojo. Jis dažnai šypsojosi, nes turėjo puikiai išpuoselėtus, baltus dantis, kurių būtų gaila neparodyti, bei juokdavosi. Savo juoką laikė žavingu. Taip pat plaukus. Pečius irgi.

O kad likęs vienas sriūbaudavo, klausydamas savo numylėtojo Vagnerio, aplinkiniai matyti negalėjo.

Galiausiai amžinai liūdėti Kristupui taip įkyrėjo, jog nusprendė nusigalabyti. Idėja atrodė labai poetiška, o savižudžiai išmintingi (Kristupas buvo skaitęs Kafką, Kamiu ir Dostojevskio “Demonus”). Jis taip įsijautė į tragiško herojaus vaidmenį, kad tyčia nebesijuokdavo netgi tada, kai tikrai norėdavosi, stengėsi kuo mažiau kalbėtis su žmonėmis, o paruošęs matematikos namų darbus skaitydavo ,,Sizifo mitą”. (Tai trukdavo gan ilgai, nes tekdavo triskart perskaityti kiekvieną pastraipą, kad suprastų, apie ką rašoma. ) Toks elgesys jam, savižudžiui, labiausiai tiko. Be to, jis, kaip ir septyniasdešimt procentų paauglių, rašė knygą. Buvo nekvailas - žinojo, kad rašytojo savižudybė tikrai padidins leidinio perkamumą.

Jis netgi parašė atsisveikinimo laišką. Kamiu idėjų išdėstyti nepavyko, bet negi tie proletarai supras? Laiškas, autoriaus manymu,  išėjo toks gražus, kad tiesiog negalėtum jo nepanaudoti.

Štai šis žavingas laiškas:

Aš žinau per daug, kad jūsiškiai malonumai man teiktų džiugesį. Negaliu paaiškinti, kodėl esu nuolatos kamuojamas nepakeliamo liūdesio. Lygiai taip pat ir jūs man nepaaiškintumėte, kodėl esate patenkinti savo nykia būtimi. Turbūt tokia yra žmogaus prigimtis - vienam lemta suvokti, kas jį supa, o kitam ne. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas protaujantis individas turėtų šokti į upę, po kaklu pasirišęs akmenį. Aš žinau, kad manęs nesuprasit, sakysit, kad dvi piliulės per dieną būtų grąžinusios gyvenimo džiaugsmus. Džiaugtis! Tik to jums ir tereikia!

Renkuosi išdidų pasitraukimą.

Nors Kristupo įsitikinimas, kad pasidaryti sau galą verta, buvo stiprus, jis bijojo. Be to, nė nenutuokė, kad ant kaklo užsinerti kilpą jį skatina liga, o ne kafkiška išmintis.

Iki pasitraukimui numatytos dienos likus kelioms savaitėms, Kristupas parašė puikią satyrą apie savižudžius, ją publikavo savo internetiniame tinklalapyje. Ten paminėjo ir dieną, kurią pjausis venas - lapkričio aštuntąją. Iš tikrųjų tai buvo desperatiškas pagalbos šauksmas. Juokaudamas tikėjo galėsiąs iš savęs pasišaipyti, išsaugoti intelektą ir gyvybę.  Deja! Žmonės komentavo: ,,Trečioje eilutėje trūksta kablelio”, ,,Puikiai rašai”, tik keli rimtuoliai jį subarė dėl šaipymosi iš rimtų dalykų. Toks liaudies nesupratingumas Kristupą tik paskatino.

Lemtingosios dienos rytą mūsų herojus pakirdo anksti. Jis gailėjo gėlyčių ir debesėlių, kurių niekados nebepamatys, todėl avižiniai dribsniai strigo gerklėje. Apraudojo septintąją Bethoveno sonatą fortepijonui, kurios daugiau nebesiklausys. Palaukė, kol tėvai išvyks į darbą. Ant stalo padėjo rankraštį bei laišką ir nusliūkino į vonią, nors pjautis venas norėjosi balkone, kad matytųsi saulė.

Ketvirtą valandą popiet grįžę tėvai jį rado jau nebegyvą.

Per artimiausią mėnesį teks rasti universitetus, į kuriuos bandysiu stoti.  Ketinau pradėti šiandien, bet tik peržiūrinėju Robbie Williams klipus.

Gyvenant Šiauliuose, turbūt turėčiau trokšti ištrūkti, ar ne?  Teoriškai ir trokštu, o taip - nes laukia ateities perspektyvos, apskritai kažkas juk laukia: įsikūrimas kokiame nors mieste, kuriame yra trys filharmonijos, darbas duonai užsidirbti bei kūrybinis darbas (šeimos kūrimas tai jau tikrai nelaukia, vadinasi, lieka daug valandų klaidžiojant svetimo miesto gatvėmis, daug koncertų, snobų draugų ir panašiai.)

Galiu įsivaizduoti ir kitą variantą, kokios nors bendraklasės: vadyba, vyras verslininkas, vaikučiai, pietų gaminimas.

Arba: LMTA, koncertai, grojimas valandų valandas.

Arba: karvių prižiūrėjimas kaime.

Ir taip toliau.

Bet juk iš esmės visi šie variantai nesiskiria. Skiriasi veiklos pobūdis, bet ta esmė, kurią taip sunku įvardinti - nei trupučio. Visa veikla atrodo pernelyg menka tam gyvenimui, žmonių taip sureikšminamam. Tarytum turėtų būti kažkas daugiau, kažkas reikšmingesnio. Bet ne.

Ir galvoju, ar didelis skirtumas tarp vaikščiojimo Berlyno gatvėmis, nunarinus galvą, apverkiant negyvus lapus, ir darželio kapstymo sode Šiaulių užmiestyje. Vienodai negera, vienodai graudu.

Mokykla - privaloma. Mes, dvyliktokai, mokomės, žinoma, labiausiai dėl egzaminų, bet asmeniškai aš negaliu į viską, kas rašoma vadovėliuose, žvelgti tik kaip į mokomąjį dalyką. Mūsų švietimo sistema supuvusi, privalome grūsti į galvas begalę nereikalingų dalykų (arba tokių, kuriuos lengva sužinoti atsivertus enciklopediją). Vis dėlto nemaža dalis to, ką išmokstame, išties praplečia akiratį, suteikia galimybę geriau pažinti žmogaus prigimtį, vertinti visuomenę ir panašiai. Ir ne tik tai, kas rašoma vadovėliuose - ne aklas ir ne kurčias, stebėdamas bendramokslių elgseną, taip pat gali daug suprasti ir patirti.

Tik viena man keista - kaip galima ramiai sėdėti, apie žmonijos tragedijas samprotaujant kaip apie grynai teorinį dalyką, kuris mūsų neliečia, užsidėjus (pseudo)intelektualo, kuris parašęs samprotavimo rašinį gaus 10, kaukę. Kaip rašytojo neviltį įmanoma šaltai vertinti, žvelgti į ją iš šono, o ne pačiam pajausti. Galbūt todėl interpretacijas rašau kaip pats prasčiausias mokinys, nors būnu perskaičiusi visus rašytojo tekstus ir kone mintinai moku jo biografiją, kai kitas tėra skaitęs tik tą vieną vienintelį jo apsakymą.  Interpretacija, mano manymu, yra žmonių bandymas “nenaudingą” meną paversti mokslu, jį pateisinti. Negi mes tokie sugrubę, kad poezijos grožį matome tik išanalizavę, kur padėtas jungtukas?

Na, tarkime, kad šis mokslas suteikia galimybę suvokti meną tiems, kurių prigimčiai jis svetimas. Tebūnie. Pateisinama. Užtat perskaičius Kafkos “Metamorfozės” ištrauką saldžiai nusižiovauti ir tarstelėti “norėčiau bandelės”  neatleistina. Tai, ką rašo Franz Kafka, sveikam aštuoniolikamečiui svetima, sakysit, ir būsit teisūs (o aš žodį “sveikas” ištarsiu ironiškai) . Juk kiekvienas viską vertina lygindamas su savo išgyvenimais.  Bet, dievaži, tremtyje nebuvau, ir per visą savo gyvenimą nemačiau nei vieno karo lėktuvo. Tačiau tai netrukdo suvokti, ką jautė, kaip mąstė anomis dienomis gyvenę žmonės - ne teoriškai, diskutuojant apie “prarastąją kartą”, o asmeniškai, jaučiant virpulį krūtinėje ir kristalus ant blakstienų.  Taip pat ir istorijos pamokų metu neįmanoma neliūdėti dėl Prūsijos valdovo Frydricho II-ojo, slapčia grojančio fleita, jo tėvui trokštant išauginti karo vadą. Ir taip toliau.

O paskui vadovėlio puslapiai užverčiami, ir skausmingos poeto mintys, jei joms ir buvo pavykę paliesti vieno kito mokinuko dvasią, bemat užmirštamos, su palengvėjimu atsikvepiama (” tai juk ne man teko išgyventi, laimė.”) Juokas dar garsesnis nei prieš tai - kad kuo greičiau paliktume nerimastį. Ir vėl grįžtama į smagų, lengvabūdišką savąjį pasaulį - rytoj Tomo gimtadienis, reikia susimesti pinigų dovanai, o už pusvalandžio rodys “Simpsonus”.

Turbūt jau seniai reikėjo nustoti skųstis tokiais dalykais.

Bet man visvien liūdna dėl to, kad didžiąją daugumą žmonių veikia patys primityviausi ritmai ir melodijos, o genialumas lieka nesuprastas. Kiek daug prarasta. Kiek neatrastų koncertų fortepijonui ir sonatų, baletų bei simfonijų.  Šįsyk visai nesišaipau, man nuoširdžiai gaila.  Truputį gaila ir savęs (dėl polinkių vaizduojamajam menui stokos). Skaudu dėl genialių kūrėjų, kurių potyriai, užfiksuoti muzikoje, būna suprasti tik saujelės žmonių.  O kur tas sąžinės virpulys klausantis Pendereckio, norėjimas pasidalinti grožiu.

Gana, gana, štai ir vėlei liksime dviese su Rachmaninovu - tebūnie.

Ilonai. Penkios jos gimtadienio minutės.

Viskas aplink šmėžavo, judėjo, kito. Mačiau kiekvieną lūpų kampučių virptelėjimą, peties trūktelėjimą, rankos mostą, netgi mažytes raukšleles, susidarančias aplink akis iš gerklės prasiveržus aukštiems, bet sudrumstiems garsams; tas jau po kelių sekundžių išnykstančias vageles odoje, paliekančias neramų neišvengiamybės, baigties pėdsaką, labiau numanomą nei regimą.

Tačiau dabar jai tik aštuoniolika.

Šią žinią lydi daug garsų. Du sodrūs balsai, pakilę oktava aukščiau, nei jiems įprasta, skambantys nedarniai - sekundos intervalu, per penktadalį sekundės palubėje užtroškęs aidas, šūksniai, čia pat kuriantys dodekafoniją, duslus pokštelėjimas ir šimtai atspalvių, išmarginančių karšto oro bangas tarp čia susiliečiančių, čia vėl atplėšiamų vienas nuo kito delnų.

Kažkokią nepaaiškinamą įtampą kelia ne tik tie, kurių plaučiai išspjauna įkaitinto oro gūsius. Visi įžūliai demonstruoja savastį - žvilga taurių briaunos (esu! ESU!), neramiai suvirpa sietynas, plazda užuolaidos, o kuklus krėslo nebylumas tėra gudrus manevras atkreipti dėmesį santūrumu. Gyvybe alsuoja ir kantriai grubius indų prisilietimus iškenčiantis stalas.

Tarp šitokios begalės sielų manąją kažkas spaudžia, bando pagrobti. Mažytė gija atsargiai išsivynioja ir rangydamasi slenka manęs link. Šelmė kėdė. Išvydę jos bandymą įsidrąsina ir kiti. Oras palengva prisipildo neregimų, nejuntamų, tylių čiuptuvų. ,,Kodėl mes, kodėl ne tu”, nebyliai šnabžda. ,,Ir tu galėtumei būti mūsų vietoje, būki trupinėlis ant grindų! Pasidalink savimi!” Stalo, sienų, šaukštelių, popierinių maišelių ir kilimo siūlų esybė jau tuoj tuoj bus manyje.

-Už tave!

Do mi do mi re pauzė fa si bemol do diez domidomi sol, suskamba trečiojoje, o gal ketvirtojoje oktavoje, gausiai papildytoje mikrotonikos. Mažyčiai burbuliukai grėsmingai kyla aukštyn, grasindami sprogti ir pasklisti kaip nuodingos sporos. Gurkšteliu. Nuodai manyje. Iškvepiu juos; magiškosios sporos blaškosi, klimpsta tvankiame, jų savastį pasiglemžiančiame ore.

Staiga suskamba milijonai varpelių, tyras, skaidrus jų gaudesys tampa mano dalimi, manimi, o aš tai leidžiu nė trupučio nesipriešindama. Taurė sminga žemyn, pažerdama saują žėrinčių kristalų, leisdama nuodams čiupti ką panorėjus; jie ta privilegija naudojasi, o taip, susiurbia viską, ir stalas nebeturi sielos, ir sofos užtiesalas, ir pagalvė, ir aš, ir jie, liko tik mūsų iškamšos, o jie vis juokiasi, kvatoja, kol šalti pirštai vis smaugia jų esybes - bet to niekas nemato, gal tik sustojęs laikrodis švelniai atsidūsta drauge su manimi.

O pirštai suglemba, visa pasiglemžę, ir viskas po senovei, tik mūsų nebėra.