Iš bibliotekos pasiėmiau ,,Prozaco kartą” ( Nors tikriausiai pavėlavau - reikėjo skaityti, kai buvau keturiolikos. )

Pagūglinau. Ir žinot, kas mane erzina internautų komentaruose apie knygą? Noras žūtbūt susirgti depresija/pasigirti, kad sirgo:

as pati vartoju antidepresanus(kurie, kaip manau mane gali palauzti ir/ar visai pribaikti) ir dar  turiu kazkokiu psichoziniu sutrikimu.

skaiciau sia knyga pries pora metu- taip man buvo tada 16-ka. depresija, noras zudytis ir kt. knygoje aprasomi dalykai tada atrode- wow!!!

nezinau kodel zmones sako, kad ji daro didele itaka psichologinei busenai..as tos itakos nepajauciau..o gal jau ir buvau tokia, kaip ja pajute..

Žinokit, ir aš kieta, nes devintoje klasėje sapnavau, jog persipjaunu venas! Nejuokauju! Turėjau/turiu/(neturiu/nežinau,ar turiu) psichikos sutrikimų! Kvaila mada. Nemanau, kad kiekvienas vargdienis beprotnamy yra asmenybė. Tokių pamąstymų įkvėpta netgi kai ką parašiau, kai netingėsiu, atspausdinsiu ir įkelsiu į blogą.

Šitas komentaras geriausias:

aš skaičiau šią knygą prieš gerus dvejus metus tuo metu, kai man pačiai buvo sunki psichologinė būsena, tačiau dar ir dabar galiu tvirtinti, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų, juk atsibosta žiūrėti į gyvenimą pro rožinius akinius…

Tai va, žmonės, man depresssijaaaa, nes paprasčiausiai NUSIBODO paprastai sau gyventi.

(Viršūnė būtų, jei įrašo gale pridurčiau: jie, kvailiai,nežino, kas yra depresija, antraip nenorėtų. Ir nepamirščiau pasigirti, kad va AŠ tai žinau, kas čia per baubas. Šitaip nerašysiu, nes man ne depresija, o šizoidinis asmenybės sutrtikimas. Juokauju. Tikrai juokauju.Nesigirčiau.)

Patiko (0)

Rodyk draugams