BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Religinis egoizmas

Dažnas tikintysis, paklaustas, kodėl eina į bažyčią, atsakytų “Nes man patinka atmosfera/ jaučiu dvasinę pilnatvę/ tikėjimas man padeda įveikti sunkumus” ir panašiai. Bet turbūt retas tartų “Nes Viešpats taip įsakė” arba “Noriu jam atsidėkoti”.  Einu ten, nes man gera, jei pabos, nebeisiu.  Nesimeldžiu, nes man tai neteikia malonumo, tačiau mėgstu giedoti. Dievas vertina maldą?  Na, man ji nepatinka. Tik pamokslai. Todėl nesimelsiu. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie važiuoja į įvairius renginius, groja gitaromis, dainuoja, jaučia malonumą ir tai laiko religiniais potyriais, o save - tikinčiais, nes religija pateikiama jiems priimtina forma.  Religijos suteikiami teigiami potyriai ir yra ta priežastis, dėl kurios einama į bažnyčią. Atimk gitarą, liepk pusdienį klūpoti, ir smagaus jaunimėlio neliks nei kvapo.  Ar tai tikėjimas?  Ar troškimas gerai jaustis yra tikėjimas?

“Aš noriu laikytis Dievo įsakymų, nes paskui man bus gera  rojuje”, “Melsiuosi, nes Dievas man padės”. Ne ” Kristus dėl mūsų išganymo buvo prikaltas prie kryžiaus, aš privalau vertinti šią auką ir stengtis išlikti tyros sielos”.  Krikščionis žemina save, nes nori būti išaukštintas, rašė vienas filosofas. Netgi asketizmas, sąmoningas pasaulietinių malonumų atsisakymas yra naudos siekimo, tik kitokiu pavidalu, išraiška. E.T.A. Hoffmann romano “Velnio eliksyras” pagrindinis herojus vienuolis stengiasi vykdyti Dievo įsakymus, netgi kankina save, nes nori būti garbinamas. K.Sabaliauskaitės knygos “Silva rerum” veikėja Uršulė stoja į vienuolyną, nes svajoja apie nepūstantį kūną ir paskelbimą šventąja.  Kamiu “Nuopuolyje” žmogus atrodo tobulas geradaris, besilaikantis dešimties Dievo įsakymų, bet jis suvokia, kad tariama dorovė tėra būdas gauti saldaus malonumo, mėgaujantis savo gerumu.  ” Besąlygiškas tikėjimas” yra labai sąlygiškas - tikiu, nes noriu naudos. Kur dingai, pasiaukojęs Kristau? Kodėl esu tik , mano vėžys, kurį gali išgydyti, mano nelaiminga žmogiška meilė, kurią išgyventi galiu jausdamas tavąją, vienišas ir skausmingas gyvenimas, tikint tavimi ūmai tapęs prasmingu, palaima po mirties? Dėl savęs, ne dėl tavęs meldžiuosi, Viešpatie!

Senajame Testamente aprašytas Jobas neteko vaikų, turto, sveikatos. Savy neradęs jokios nuodėmės, jis nemanė, kad šitaip yra Dievo baudžiamas, neprarado tikėjimo, nors kūnas tapo atvira žaizda, dvasia sužalota.  Tikintysis, už tai nesitikėjęs gauti atlygį. Tikintysis tikrąja šio žodžio prasme. Nes yra ir tikrų tikinčiųjų, kuriems malda nėra būdas gauti. Maža maža saujelė.

Rodyk draugams

Paklausyk protingo žmogaus!

Man septyniasdešimt, aš pensininkė; pensija, žinoma, maža, vaistai, be abejo, brangūs, sveikata, savaime suprantama, ne per geriausia. Nesu patenkinta, neturiu dėl ko būti patenkinta, nes visą gyvenimą dirbau, o dabar jaunimas neįvertina (neįvertina ir to, kad esu baisiai protinga, na, nes sena, o senieji visada kupini išminties ). Dirbau prie staklių trisdešimt metų, net “Komjaunimo tiesa “apie mane rašė kaip apie sektiną pavyzdį, o dabar, dabar…

Bet nieko, paskaitau “Gyvenimiškas istorijas” (ir anūkei liepiu skaityt, kad bent kiek proto įgautų, bet ji neskaito, matyt, per durna), žinau, kad blogiau žmonėm būna.  Ir “Bėdų turgų” pažiūriu. Pamatai žmogus, koks sunkus dabar gyvenimas. Va, per teletris rodė apie merginą, kuri užsienin dirbti išvažiavo, o ją į prostitutes išvežė.  Tai mano anūkė irgi nori užsieny studijuot, sakau, kad nevažiuotų, nes ir ją parduos. Visvien blogai jai tam užsieny bus. Nežinau, ko jai blogai kokia vadyba Vilniuj, taip sakant, normalus mokslas, pinigų užsidirbtų. Protingo žmogaus paklausytų. O tai visokias filosofijas mokytis ketina, kad ubagė paskui liktų.

Iškart matos, kad laikraščių neskaito - todėl ir yra tokia durna. Paskaitytų, pamatytų, kas dedas pasauly ir Lietuvoj. Tik užsidirbi pragyvenimui, ir gerai, dar žiūrėk, kad kas naktį gatvėj neužmuštų. O čia… nori nežinia ko.  Mokytųsi verčiau, užuot visokius bachus grojus. Į vadybą stotų. Nenori, sako. Oi, proto nėr… Gi visi į vadybą stoja, Karpinienės anūkė įstojo, ir darbą turi, ir vyrą, gyvena sau gražiai. Paklausytų protingo žmogaus, kuris pažįsta gyvenimą ir žino - nieko gero iš jo nelauk.

Rodyk draugams

Be meskalino

Ilonai. Penkios jos gimtadienio minutės.

Viskas aplink šmėžavo, judėjo, kito. Mačiau kiekvieną lūpų kampučių virptelėjimą, peties trūktelėjimą, rankos mostą, netgi mažytes raukšleles, susidarančias aplink akis iš gerklės prasiveržus aukštiems, bet sudrumstiems garsams; tas jau po kelių sekundžių išnykstančias vageles odoje, paliekančias neramų neišvengiamybės, baigties pėdsaką, labiau numanomą nei regimą.

Tačiau dabar jai tik aštuoniolika.

Šią žinią lydi daug garsų. Du sodrūs balsai, pakilę oktava aukščiau, nei jiems įprasta, skambantys nedarniai - sekundos intervalu, per penktadalį sekundės palubėje užtroškęs aidas, šūksniai, čia pat kuriantys dodekafoniją, duslus pokštelėjimas ir šimtai atspalvių, išmarginančių karšto oro bangas tarp čia susiliečiančių, čia vėl atplėšiamų vienas nuo kito delnų.

Kažkokią nepaaiškinamą įtampą kelia ne tik tie, kurių plaučiai išspjauna įkaitinto oro gūsius. Visi įžūliai demonstruoja savastį - žvilga taurių briaunos (esu! ESU!), neramiai suvirpa sietynas, plazda užuolaidos, o kuklus krėslo nebylumas tėra gudrus manevras atkreipti dėmesį santūrumu. Gyvybe alsuoja ir kantriai grubius indų prisilietimus iškenčiantis stalas.

Tarp šitokios begalės sielų manąją kažkas spaudžia, bando pagrobti. Mažytė gija atsargiai išsivynioja ir rangydamasi slenka manęs link. Šelmė kėdė. Išvydę jos bandymą įsidrąsina ir kiti. Oras palengva prisipildo neregimų, nejuntamų, tylių čiuptuvų. ,,Kodėl mes, kodėl ne tu”, nebyliai šnabžda. ,,Ir tu galėtumei būti mūsų vietoje, būki trupinėlis ant grindų! Pasidalink savimi!” Stalo, sienų, šaukštelių, popierinių maišelių ir kilimo siūlų esybė jau tuoj tuoj bus manyje.

-Už tave!

Do mi do mi re pauzė fa si bemol do diez domidomi sol, suskamba trečiojoje, o gal ketvirtojoje oktavoje, gausiai papildytoje mikrotonikos. Mažyčiai burbuliukai grėsmingai kyla aukštyn, grasindami sprogti ir pasklisti kaip nuodingos sporos. Gurkšteliu. Nuodai manyje. Iškvepiu juos; magiškosios sporos blaškosi, klimpsta tvankiame, jų savastį pasiglemžiančiame ore.

Staiga suskamba milijonai varpelių, tyras, skaidrus jų gaudesys tampa mano dalimi, manimi, o aš tai leidžiu nė trupučio nesipriešindama. Taurė sminga žemyn, pažerdama saują žėrinčių kristalų, leisdama nuodams čiupti ką panorėjus; jie ta privilegija naudojasi, o taip, susiurbia viską, ir stalas nebeturi sielos, ir sofos užtiesalas, ir pagalvė, ir aš, ir jie, liko tik mūsų iškamšos, o jie vis juokiasi, kvatoja, kol šalti pirštai vis smaugia jų esybes - bet to niekas nemato, gal tik sustojęs laikrodis švelniai atsidūsta drauge su manimi.

O pirštai suglemba, visa pasiglemžę, ir viskas po senovei, tik mūsų nebėra.

Rodyk draugams

Sukurti praeitį

Kamuojant nemigai prieš akis plaukia vaizdai. Iš pradžių regiu tai, kas buvo. Paskui - ko labai norėčiau (ir ko niekada nebus).

Tai, kas jau nutiko, ir tai, ką tik įsivaizduoju, atrodo vienodai netikra.

Prisimenu save šešerių, darželio pietų miego metu galvojančią: o jeigu tai, kas atrodo, kad nutiko ką tik, yra mano įsivaizduota, to niekada nebuvo? Jei dabar imčiau ir paklausčiau geriausios draugės Ilonos, kuri irgi neužmiega, ar ji matė tai, ką ir aš? Bet jau po akimirksnio negalėsiu būti garantuota, kad pokalbis su ja nebuvo iliuzija. O jei viskas netikra? ( Kokie melagiai sako, kad vaikai paviršutiniški! Anas klausimas vargino ne mažiau nei koks būties praeinamumas dabar.)

O pernai skaičiau Orwello ,,1984″-uosius ir radau panašią mintį (jei praeitis tėra gyva mūsų mintyse,galime ją keisti).

Na, bet tatai nėra labai svarbu. Tie vaikiški samprotavimai tik įrodo,  kad praeitis atrodo tokia pat netikra kaip ir įsivaizduojami dalykai. Arba atvirkščiai.

Buvo metas, kai dažnai galvodavau, koks būtų jausmas prisilietus prie vieno tokio megztinio. Nors žodis ,,galvodavau” čia nelabai tinka - mintyse tai tiesiog jausdavau. O kai po kurio laiko brūkštelėjau per jį alkūne, jausena buvo analogiška įsivaizduotajai.Panašiai kaip po sapno atrodo, jog išties jaučiau skausmą/šaltį/kokį nors kvapą/prisilietimą ir panašiai.

Jei kadaise nutikę dalykai tokie trapūs ir taip lengvai tampa neatskiriami nuo iliuzijos, gal ir neverta taip sielotis dėl to, kas nenutiks? Gal ilgesiui malšinti pakanka vaizdinių, beveik tikrų?

Šįvakar trinsiu praėjusios dienos prisiminimus ir piešiu naujus.

Renoir: Dance in the City Hand

Rodyk draugams

Njumz jr man depresija ;]~~

Iš bibliotekos pasiėmiau ,,Prozaco kartą” ( Nors tikriausiai pavėlavau - reikėjo skaityti, kai buvau keturiolikos. )

Pagūglinau. Ir žinot, kas mane erzina internautų komentaruose apie knygą? Noras žūtbūt susirgti depresija/pasigirti, kad sirgo:

as pati vartoju antidepresanus(kurie, kaip manau mane gali palauzti ir/ar visai pribaikti) ir dar  turiu kazkokiu psichoziniu sutrikimu.

skaiciau sia knyga pries pora metu- taip man buvo tada 16-ka. depresija, noras zudytis ir kt. knygoje aprasomi dalykai tada atrode- wow!!!

nezinau kodel zmones sako, kad ji daro didele itaka psichologinei busenai..as tos itakos nepajauciau..o gal jau ir buvau tokia, kaip ja pajute..

Žinokit, ir aš kieta, nes devintoje klasėje sapnavau, jog persipjaunu venas! Nejuokauju! Turėjau/turiu/(neturiu/nežinau,ar turiu) psichikos sutrikimų! Kvaila mada. Nemanau, kad kiekvienas vargdienis beprotnamy yra asmenybė. Tokių pamąstymų įkvėpta netgi kai ką parašiau, kai netingėsiu, atspausdinsiu ir įkelsiu į blogą.

Šitas komentaras geriausias:

aš skaičiau šią knygą prieš gerus dvejus metus tuo metu, kai man pačiai buvo sunki psichologinė būsena, tačiau dar ir dabar galiu tvirtinti, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų, juk atsibosta žiūrėti į gyvenimą pro rožinius akinius…

Tai va, žmonės, man depresssijaaaa, nes paprasčiausiai NUSIBODO paprastai sau gyventi.

(Viršūnė būtų, jei įrašo gale pridurčiau: jie, kvailiai,nežino, kas yra depresija, antraip nenorėtų. Ir nepamirščiau pasigirti, kad va AŠ tai žinau, kas čia per baubas. Šitaip nerašysiu, nes man ne depresija, o šizoidinis asmenybės sutrtikimas. Juokauju. Tikrai juokauju.Nesigirčiau.)

Rodyk draugams

Apie draugus

Sugedo mano laikrodis! Pusę dvylikos jis rodė pusę dvylikos. Trečią - tris. Pusę keturių - tris. Penktą - pusę keturių. Devintą - pusę penkių. Dabar be dvidešimt penkios.

***

Iliustracija jūsų dėmesiui atkreipti. Prieš porą metų mano skonis rūbų atžvilgiu buvo anaiptol ne be priekaištų.

Šią žavingą vasarą, sėdiniuojant ant prišnerkštų grindų su vyno buteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje (iš tikrųjų tai ant sofos be jokių rūkalų ir alkoholio, bet, pripažinkit, juk šitaip įsivaizduojate stereotipinę degradaciją - nusmurgusių “menininkų” palikimas ) ir klausantis Satie, bjauriai, nepakenčiamai, erzinančiai melancholijai baksnojant į šonus šovė išganinga mintis. Čiupau knygą ir skaičiau tris valandas. Tobula, dieviška, nepakartojama. Ciao ciao, nusmurgęs Marijos gyvenimėli, nuo šiol gyvensi su tais, kurie aprašyti. Argi ne nuostabu? Aš (koks didingas žodis niekingam padarui įvardinti) nuo šiol esu lyrinis ,,aš”. Retsykiais Sagan personažas, kartais Vonneguto Kilgoras Trautas, jei smegenys visai atbunka - Remarko, šiaip ar taip, skaitant manęs nebėra.

Nebėra!!!!!!!!!!!!!

Nuo šiol be paliovos skaitysiu.

Rodyk draugams

Praradimai

Mano vaikystės draugas, su kuriuo kadaise statėme varlių fermą ir ėjome ieškoti ateivių, apsiginklavę lazdomis, pamirkytomis į sūrų vandenį, dabar forsas.

Mano vaikystės draugė dabar k***a visomis to žodžio reikšmėmis.

Darželyje, pradinėje mokykloje visi buvome panašūs. Skyrėsi chakarteriai,  polinkiai, bet tik truputį. Kas mus  taip siaubingai atskyrė vienus nuo kitų?  Kas mus taip žaloja?

Ir man baugu pagalvojus, kiek praradau nuo tų laikų, kai sode auginau sraiges. O laiko praėjo nedaug. Dar baisiau pagalvojus, ką prarasiu.

Rodyk draugams

Ojoi, kaip “BANALU”.

Vienas iš kokio milijardo mane erzinančių dalykų yra nuolatinis siekis išvengti kažkokio įsivaizduojamo banalumo, būti originaliam ir išskirtiniam. Dar juokingiau, kai kokia mergužėlė sukuria posmą apie savo “Jį”, pavadina “banalu, bet tikra/banalu. tau. etc” ir ūmai visi blogeriai dėlioja pliusiukus, juk tas faktas, kad mergužėlė parašė stebuklingąjį BANALU, staiga mintis padaro baaaisiai giliomis.

Ir tas nuolatinis troškimas viską įvardinti sąvokomis ir surūšiuoti: šitai banalu, o šitai išmintinga, nauja, erzina kaip reikiant. Turbūt nėra nei vieno, nežinančio Mocarto “Turkų maršo” ar Bethoveno “Elizai”. Koks penktadalis visuomenės vieną šių kūrinių turi savo mobiliajame telefone. Ir ką, bene tas faktas, kad šie kūriniai visiems žinomi, menkina jų vertę? Ne. O po viso “Da Vinčio kodo” sukelto erzelio gal ir  “Mona Liza” jau turėtų būti populiariosios kultūros dalis neigiama prasme?

O jei man patiktų koks nors gražiuoliukas iš emtyvy ir dėl jo nubalintų dantų šypsenos svaičiočiau lygiai taip, kaip dabar dėl tobulos  Šopeno nosies? Kuo iš esmės tai skiriasi? Nesuprantu, kam reikia stengtis pakeisti savo mąstyseną, savo polinkius kažkokio nepaaiškinamo troškimo tapti “asmenybe” vardan. Masė visuomet ir liks masė, didžioji žmonijos dalis bus avinų banda su pačiais elementariausiais poreikiais. Nebūsim visi kafkos ir dostojevskiai, salvadorai dali ir čaikovskiai, tai kurių velnių daryti iš savęs juokdarius nežinia ką vaidinant? Jei tau patinka Coelho, kokia prasmė tai slėpti vien todėl, kad Okt iš blogo ir dar koks tūkstantis kitų nuolatos jį pašiepia? Bet turbūt tie, kurie tai supranta, net nejaučia noro skaityti Coelho.Vaje.

Rodyk draugams

Skruzdės ir žiogai

Ar galima sakyti, kad žmogus yra nieko vertas, negabus ir panašiai, jei tai, kas jį domina ir ką jis sugeba , nėra naudinga visuomenei? Ar esi niekas, tiesiog tuščia vieta, jei niekuomet negalėtum tapti vadybininku, teisininku ar ekonomistu, nes nuo to tave pykina,  žurnalistika nedomina, nes esi apolitiškas, o verslininkų žmonų gyvenimo būdas verčia skrandį tąsytis, psichologija įdomi tik tiek, kiek tai liečia tavo paties asmenį, mat esi šizoidas?

O istoriją studijuoja tik būsimi bedarbiai, į muzikologiją neįstosi, nes nebaigei konservatorijos, be to, Nakas jau okupavo visas įmanomas muzikologų darbo vietas (juokauju, juokauju…).

Įsivaizduokit smuikininką, kuris kasdien groja po keletą valandų, muzikai atiduoda visą save, o galiausiai baigęs mokslus šiaip ne taip tampa mokytoju. Uždirba grašius. Ir viskas. Arba žmogų su fenomenalia klausa. Dėstytojas? Kaži ar ilgam. Dabar gi kriiiiiiizė. Kam reikia tų parazituojančių, jokios naudos neduodančių menininkų? Aišku, tavęs niekam nereikia, nebent groji kaip Horowitzas. Na, bent Ibelhauptas.

O  gimnazijoje  mokosi koks Tomas, Linas arba Mantas. Šeštadieniais geria alų su draugais, laisvalaikiu žaidžia futbolą arba žiūri trilerius, sekmadieniais pasimoko valandą (prieš kontrolinius dvi) o dvyliktoje klasėje NET kasdien po pusantros, įstoja į teisę ir uždirba trigubai daugiau.

Negaliu pakęsti tos skruzdžių visuomenės, visų pašvinkusios dvasios vadybininkų, žurnalistų (…) , o dar labiau - muzikantų, kurie uždraudžia savo vaikams mokytis muzikos, nes šie liks be darbo - stok į teisę, teeeeeiiiiisę, turėsi pinigų!

O kai pasakai, kad nuoširdžiai neketi teisės, rytais girdi, kaip už durų apie tave kalbasi: vaje vaje, ką dabar daryti, niekas jai neįdomu, nestos į politologiją, ir į teisę nestos, o gi galėtų, gerai mokosi.

Bet pasakykit man kas nors, labai prašau - kurių velnių  gyventi tik tam, kad pragyventum, kad užsidirbtum apgailėtinai duonai ir dar labiau apgailėtiniems apdarams, net jei tai Chanel, jei tik tuo ir apsiriboja tavo apgailėtinas pasaulėlis? Ir kam gimdyti vaikus, jei pats turi meninių gebėjimų ir žinai, kad tavo atžala tiesiog negalės dirbti biure ne dėl gabumų stokos, o dėl kitokių polinkių, kurių niekuomet nebus įmanoma realizuoti?

Rodyk draugams

tebūnie

Kažin, kas blogiau - įnirtingai kapanotis, niršti, plyšauti… ar suvokti, kad tesi vabalas, įkritęs į milžinišką sugižusio pieno ąsotį ir ten galiausiai paskęsi, todėl tik ramiai sau plūduriuoti, nebesitikint, kad kažkas (ar tuo labiau kad pačiam pavyks) įpils šviežio gėrimo.

Abejingai šypsosi mažas vabaliukas pusiau snūduriuodamas, žiūrėdamas, kaip kiti mėgaudamiesi siurbčioja sugižusį pieną.

Ir tyli.

Rodyk draugams