Kamuojant nemigai prieš akis plaukia vaizdai. Iš pradžių regiu tai, kas buvo. Paskui - ko labai norėčiau (ir ko niekada nebus).

Tai, kas jau nutiko, ir tai, ką tik įsivaizduoju, atrodo vienodai netikra.

Prisimenu save šešerių, darželio pietų miego metu galvojančią: o jeigu tai, kas atrodo, kad nutiko ką tik, yra mano įsivaizduota, to niekada nebuvo? Jei dabar imčiau ir paklausčiau geriausios draugės Ilonos, kuri irgi neužmiega, ar ji matė tai, ką ir aš? Bet jau po akimirksnio negalėsiu būti garantuota, kad pokalbis su ja nebuvo iliuzija. O jei viskas netikra? ( Kokie melagiai sako, kad vaikai paviršutiniški! Anas klausimas vargino ne mažiau nei koks būties praeinamumas dabar.)

O pernai skaičiau Orwello ,,1984″-uosius ir radau panašią mintį (jei praeitis tėra gyva mūsų mintyse,galime ją keisti).

Na, bet tatai nėra labai svarbu. Tie vaikiški samprotavimai tik įrodo,  kad praeitis atrodo tokia pat netikra kaip ir įsivaizduojami dalykai. Arba atvirkščiai.

Buvo metas, kai dažnai galvodavau, koks būtų jausmas prisilietus prie vieno tokio megztinio. Nors žodis ,,galvodavau” čia nelabai tinka - mintyse tai tiesiog jausdavau. O kai po kurio laiko brūkštelėjau per jį alkūne, jausena buvo analogiška įsivaizduotajai.Panašiai kaip po sapno atrodo, jog išties jaučiau skausmą/šaltį/kokį nors kvapą/prisilietimą ir panašiai.

Jei kadaise nutikę dalykai tokie trapūs ir taip lengvai tampa neatskiriami nuo iliuzijos, gal ir neverta taip sielotis dėl to, kas nenutiks? Gal ilgesiui malšinti pakanka vaizdinių, beveik tikrų?

Šįvakar trinsiu praėjusios dienos prisiminimus ir piešiu naujus.

Renoir: Dance in the City Hand

Patiko (0)

Rodyk draugams