Man septyniasdešimt, aš pensininkė; pensija, žinoma, maža, vaistai, be abejo, brangūs, sveikata, savaime suprantama, ne per geriausia. Nesu patenkinta, neturiu dėl ko būti patenkinta, nes visą gyvenimą dirbau, o dabar jaunimas neįvertina (neįvertina ir to, kad esu baisiai protinga, na, nes sena, o senieji visada kupini išminties ). Dirbau prie staklių trisdešimt metų, net “Komjaunimo tiesa “apie mane rašė kaip apie sektiną pavyzdį, o dabar, dabar…

Bet nieko, paskaitau “Gyvenimiškas istorijas” (ir anūkei liepiu skaityt, kad bent kiek proto įgautų, bet ji neskaito, matyt, per durna), žinau, kad blogiau žmonėm būna.  Ir “Bėdų turgų” pažiūriu. Pamatai žmogus, koks sunkus dabar gyvenimas. Va, per teletris rodė apie merginą, kuri užsienin dirbti išvažiavo, o ją į prostitutes išvežė.  Tai mano anūkė irgi nori užsieny studijuot, sakau, kad nevažiuotų, nes ir ją parduos. Visvien blogai jai tam užsieny bus. Nežinau, ko jai blogai kokia vadyba Vilniuj, taip sakant, normalus mokslas, pinigų užsidirbtų. Protingo žmogaus paklausytų. O tai visokias filosofijas mokytis ketina, kad ubagė paskui liktų.

Iškart matos, kad laikraščių neskaito - todėl ir yra tokia durna. Paskaitytų, pamatytų, kas dedas pasauly ir Lietuvoj. Tik užsidirbi pragyvenimui, ir gerai, dar žiūrėk, kad kas naktį gatvėj neužmuštų. O čia… nori nežinia ko.  Mokytųsi verčiau, užuot visokius bachus grojus. Į vadybą stotų. Nenori, sako. Oi, proto nėr… Gi visi į vadybą stoja, Karpinienės anūkė įstojo, ir darbą turi, ir vyrą, gyvena sau gražiai. Paklausytų protingo žmogaus, kuris pažįsta gyvenimą ir žino - nieko gero iš jo nelauk.

Patiko (0)

Rodyk draugams