BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Praradimai

Mano vaikystės draugas, su kuriuo kadaise statėme varlių fermą ir ėjome ieškoti ateivių, apsiginklavę lazdomis, pamirkytomis į sūrų vandenį, dabar forsas.

Mano vaikystės draugė dabar k***a visomis to žodžio reikšmėmis.

Darželyje, pradinėje mokykloje visi buvome panašūs. Skyrėsi chakarteriai,  polinkiai, bet tik truputį. Kas mus  taip siaubingai atskyrė vienus nuo kitų?  Kas mus taip žaloja?

Ir man baugu pagalvojus, kiek praradau nuo tų laikų, kai sode auginau sraiges. O laiko praėjo nedaug. Dar baisiau pagalvojus, ką prarasiu.

Rodyk draugams

Ojoi, kaip “BANALU”.

Vienas iš kokio milijardo mane erzinančių dalykų yra nuolatinis siekis išvengti kažkokio įsivaizduojamo banalumo, būti originaliam ir išskirtiniam. Dar juokingiau, kai kokia mergužėlė sukuria posmą apie savo “Jį”, pavadina “banalu, bet tikra/banalu. tau. etc” ir ūmai visi blogeriai dėlioja pliusiukus, juk tas faktas, kad mergužėlė parašė stebuklingąjį BANALU, staiga mintis padaro baaaisiai giliomis.

Ir tas nuolatinis troškimas viską įvardinti sąvokomis ir surūšiuoti: šitai banalu, o šitai išmintinga, nauja, erzina kaip reikiant. Turbūt nėra nei vieno, nežinančio Mocarto “Turkų maršo” ar Bethoveno “Elizai”. Koks penktadalis visuomenės vieną šių kūrinių turi savo mobiliajame telefone. Ir ką, bene tas faktas, kad šie kūriniai visiems žinomi, menkina jų vertę? Ne. O po viso “Da Vinčio kodo” sukelto erzelio gal ir  “Mona Liza” jau turėtų būti populiariosios kultūros dalis neigiama prasme?

O jei man patiktų koks nors gražiuoliukas iš emtyvy ir dėl jo nubalintų dantų šypsenos svaičiočiau lygiai taip, kaip dabar dėl tobulos  Šopeno nosies? Kuo iš esmės tai skiriasi? Nesuprantu, kam reikia stengtis pakeisti savo mąstyseną, savo polinkius kažkokio nepaaiškinamo troškimo tapti “asmenybe” vardan. Masė visuomet ir liks masė, didžioji žmonijos dalis bus avinų banda su pačiais elementariausiais poreikiais. Nebūsim visi kafkos ir dostojevskiai, salvadorai dali ir čaikovskiai, tai kurių velnių daryti iš savęs juokdarius nežinia ką vaidinant? Jei tau patinka Coelho, kokia prasmė tai slėpti vien todėl, kad Okt iš blogo ir dar koks tūkstantis kitų nuolatos jį pašiepia? Bet turbūt tie, kurie tai supranta, net nejaučia noro skaityti Coelho.Vaje.

Rodyk draugams

Be savybių

Šiandien pirmąsyk rašysiu apie save. Teisybę pasakius, man visuomet gaila žmonių, kurie internete pernelyg atvirauja, pasakoja apie savo išgyvenimus. Nemalonu skaityti pasakojimus ką aš veikiau su savo mylimuoju (gal todėl, kad pati tokį turėjau tik tada, kai buvau aštuonerių, nors nemanau, kad man kitų mintis viešai papasakoti apie kažką tokio asmeniško), bet dar nejaukiau - laiškus konkrečiam žmogui. Tuomet regisi, kad gyvenu labai vienišų žmonių pasaulyje, beviltiškai ieškančių  kito, net visiškai svetimo žmogaus supratimo. Todėl net tuomet, kai mano pasakojimas glaudžiai susijęs su visais ankstesniais įrašais, kalbėti apie save yra labai sunku, nors šiaip jau esu savimyla.

Per savo 17 gyvenimo metų esu turėjusi daug etikečių - nepakenčiamas hiperaktyvus vaikas, mėmė, fyfa, pseudonarkomanė, bet jie niekuomet tiksliai neapibūdindavo manojo “aš”. O pastaraisiais metais save galėčiau pavadinti niekaip kitaip, tik graudžiai juokinga snobe, ir tiek.

Kai buvau gal dešimties, kitiems pavydėdavau kalbėjimo manierų, mat manosios kisdavo priklausomai nuo pašnekovo ir jaučiausi kaip žmogus be savybių (ne Ulrichas. Tos knygos,”geriausio XX amžiaus intelektualinio romano”, taip ir neįveikiau.) Paskui sugalvojau: kalbėsiu labai taisyklingai ir būsiu išskirtinė. Šitokiu būdu įgijau kone visas “savo” savybes - apsispręsdavau, ar šitai man tinka, o tuomet priimdavau arba atmesdavau. Jau keletą metų esu išsivadavusi iš to siaubingo “aplinka formuoja žmogų”. Kone vien apie tai ir rašau - žmonės, nuolat vertinkite aplinką.  Kurkite save patys! Kągi, man tai pavyko. Jau turiu atseit susiformavusį savąjį “aš”, savybes, kurios man būdingos, pomėgius, polinkius ir charakterį, kurio, laimė ar nelaimė, pakeisti nepavyko.

Dabar viskas juokingai paprasta : rūbas ne juodas/baltas - netinka, emtyvy neklausysiu, nes mėgstu tik akademinę muziką ir neduokdie kas suterš nepriekaištingą skonį, skaitysiu tik klasikų knygas, o iš šiuolaikinių rašytojų nebent Parulskį.  Draugai irgi kruopščiai atrinkti: geriausia Lietuvos moksleivė astronomė, esama ir būsima daininkė, ir dar vienas neminimas IR. Taip kadaise rūšiavau ir emocijas. Garbinau logiką be jokio jausmo, kol supratau, kad tokios neturiu, didžiausia mano gyvenimo siekiamybė buvo būti ne vidutinybe (apie kokį buką protą liudija šios sąvokos vartojimas, aiškinti nė nereikia). Prireikė daug laiko įsitikinti, kad jei žmogus laimingas, tai nebūtinai todėl, kad jis idiotas. Įsimylėjėlius irgi ėmiau toleruoti, šios temos nebeplėtosiu, chi chi ha ha ha sriūbt sriūbt.

Kai susikūriau vaizdą, kokia turiu būti, o paskui tokia tapau, labai savimi didžiavausi. Pagaliau turiu savybių! Pagaliau galiu save apibūdinti! Neilgai džiaugiausi, mat tuoj pat supratau, kad kuomet turi tai, ką vadini savosiomis savybėmis, neišvengiamai tampi vienpusiškas. Tuomet jau tikrai geriau  Muzilio aprašytam Ulrichui, žmogui be savybių, kuris nesugeba “būti kažkuo”.

O dabar norėčiau ne išsiugdytų, o tikrų savybių, būdo bruožų, IR  laisvo proto. Ar tai įmanoma? Kaip įmanoma?

Gal nereiktų  Hesės esė skaityti naktimis, nes paskui negali užmigti, ir atrodo, kad niekad nealsuosi žvaigždžių oru.

Rodyk draugams

Skruzdės ir žiogai

Ar galima sakyti, kad žmogus yra nieko vertas, negabus ir panašiai, jei tai, kas jį domina ir ką jis sugeba , nėra naudinga visuomenei? Ar esi niekas, tiesiog tuščia vieta, jei niekuomet negalėtum tapti vadybininku, teisininku ar ekonomistu, nes nuo to tave pykina,  žurnalistika nedomina, nes esi apolitiškas, o verslininkų žmonų gyvenimo būdas verčia skrandį tąsytis, psichologija įdomi tik tiek, kiek tai liečia tavo paties asmenį, mat esi šizoidas?

O istoriją studijuoja tik būsimi bedarbiai, į muzikologiją neįstosi, nes nebaigei konservatorijos, be to, Nakas jau okupavo visas įmanomas muzikologų darbo vietas (juokauju, juokauju…).

Įsivaizduokit smuikininką, kuris kasdien groja po keletą valandų, muzikai atiduoda visą save, o galiausiai baigęs mokslus šiaip ne taip tampa mokytoju. Uždirba grašius. Ir viskas. Arba žmogų su fenomenalia klausa. Dėstytojas? Kaži ar ilgam. Dabar gi kriiiiiiizė. Kam reikia tų parazituojančių, jokios naudos neduodančių menininkų? Aišku, tavęs niekam nereikia, nebent groji kaip Horowitzas. Na, bent Ibelhauptas.

O  gimnazijoje  mokosi koks Tomas, Linas arba Mantas. Šeštadieniais geria alų su draugais, laisvalaikiu žaidžia futbolą arba žiūri trilerius, sekmadieniais pasimoko valandą (prieš kontrolinius dvi) o dvyliktoje klasėje NET kasdien po pusantros, įstoja į teisę ir uždirba trigubai daugiau.

Negaliu pakęsti tos skruzdžių visuomenės, visų pašvinkusios dvasios vadybininkų, žurnalistų (…) , o dar labiau - muzikantų, kurie uždraudžia savo vaikams mokytis muzikos, nes šie liks be darbo - stok į teisę, teeeeeiiiiisę, turėsi pinigų!

O kai pasakai, kad nuoširdžiai neketi teisės, rytais girdi, kaip už durų apie tave kalbasi: vaje vaje, ką dabar daryti, niekas jai neįdomu, nestos į politologiją, ir į teisę nestos, o gi galėtų, gerai mokosi.

Bet pasakykit man kas nors, labai prašau - kurių velnių  gyventi tik tam, kad pragyventum, kad užsidirbtum apgailėtinai duonai ir dar labiau apgailėtiniems apdarams, net jei tai Chanel, jei tik tuo ir apsiriboja tavo apgailėtinas pasaulėlis? Ir kam gimdyti vaikus, jei pats turi meninių gebėjimų ir žinai, kad tavo atžala tiesiog negalės dirbti biure ne dėl gabumų stokos, o dėl kitokių polinkių, kurių niekuomet nebus įmanoma realizuoti?

Rodyk draugams

Oooooo Rasele

Šitaip daryti negražu!

Ateiti į kavinę ir geriant kapučino ne šnekučiuotis, o klausytis, ką kalba sėdintys greta tavo stalelio.

Bet buvo baisiai įdomu. Plepėjo pora merginų, į kurias pažvelgus akyse švyti magiškas užrašas skaitau Cosmopolitan (tik nesakykit, kad kritikuoju šį žurnalą, tai tik fakto konstatavimas… ironija? Ką jūs! Cosmo, beje, skaičiau prieš porą savaičių. Tai išties puikus žurnalas, daug gilios išminties, pavyzdžiui, kaip įsiūlyti save vaikinui lyg prekę pasinaudojus tomis pačiomis reklamos gudrybėmis, kurias prekybininkai naudoja šampūnams populiarinti. ) ir klausau Lady Gaga ( ji sakė, kad jos dainų žodžiai turi gilią prasmę:

Boys boys boys
We like boys in cars
Boys boys boys
Buy us drinks in bars
Boys boys boys
With hairspray and denim
Boys boys boys
We love them!

Oh, oh )

Ir tuomet suvokiau, kad man, vargšelei, tikriausiai niekuomet nebus lemta išgirsti tokio žavaus komplimento, kokį pacitavo viena merginų. Mat jai vaikinas (kažkaip norisi sakyti “bachūrs”) išdrožė:

-Ooooo Rasele, tavo gražios šlaunelės!

Toliau girdėjom kažką panašaus į ,,o kaip daba su juo šnekiet”, bet nesu tuo tikra, nes buvau pernelyg susirūpinusi, kaip nepaspringti/neapsipilti kava, nemirti iš juoko ir panašiai.

Rodyk draugams

Trakšt

- Marija,iš tavęs tik kaulai beliko!

- Kaulai?

- Na, dar turi sielą tarp jų.

Dėl šito pusseserė klydo.

Rodyk draugams

tebūnie

Kažin, kas blogiau - įnirtingai kapanotis, niršti, plyšauti… ar suvokti, kad tesi vabalas, įkritęs į milžinišką sugižusio pieno ąsotį ir ten galiausiai paskęsi, todėl tik ramiai sau plūduriuoti, nebesitikint, kad kažkas (ar tuo labiau kad pačiam pavyks) įpils šviežio gėrimo.

Abejingai šypsosi mažas vabaliukas pusiau snūduriuodamas, žiūrėdamas, kaip kiti mėgaudamiesi siurbčioja sugižusį pieną.

Ir tyli.

Rodyk draugams

Labai DIDELĖS problemos

Pavydžiu nepažįstamajam iš frype, tiesiog juodai pavydžiu. Norėčiau šitaip krimstis, kad baigėsi alus, kad norfoj nepardavė cigarečių, kad žolė neužvilko, riebiai rusiškai nusikeikti, bet paskui gukrštelėt degtinės -ir vėl ramu.

Rodyk draugams

Vengrų kalba,Lisztas bei Frédéric

Štai tikriausiai pats juokingiausias skype pokalbis, kokį kada nors esu mačiusi.

Draugė: šiaip mano tikslas yra išmokti Listo vengriškąją rapsodiją, bet, ko gero, greičiau jau daktaro disertaciją apsiginsiu :D
Draugės pašnekovas:
o ji dar vengrų kalba? :)

Kvatojom dar labiau nei tąsyk, kai ji siuntė kitam draugui Šopeno preliudą, o jis paklausė: “Chopin - čia nauja roko grupė?”. Tada iš pradžių buvom pernelyg pašiurpusios, kad juoktumėmės.
Kaži, ar yra daug manančių, kad Dostojevskis dailininkas?


Rodyk draugams

Opusas

Žavingas dvidešimtmetis “aš” sėdėjo ant suoliuko parke ir rūkė. Šiaip jau miesčioniškas rūpinimasis sveikata neleido įgyti jokios priklausomybės, tačiau dabar tai buvo atleistina  - cigaretė puikai tiko prie snobiškų juodų apdarų, kažkodėl Kafką primenančio rūko ir knygos rankose. Išpuikęs savimyla “aš” pamanė, kad šitokį paveikslą - ištuštėjusios miesto gatvės ir vienišas žmogus - galėtų nutapyti, tarkim, Renuaras,būtinai išryškindamas blyškią odą ir švelnius šešėlius po akimis. Susižavėjęs savo laikysenos poetiškumu palaimingai atsiduso ir atsivertė knygą. O ten parašyta:

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės.
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

- - -


Nostalgiškai nusiteikęs keturiasdešimtmetis “aš” užrakino duris ir viską, kas liko už jų. To “aš” draugijai visiškai pakako juodo labradoro, keleto lentynų knygų, patefono, šūsnies plokštelių ir pianino. Mielesnio už geriausią fortepijoną. Įkopusio jau į aštuntąjį dešimtmetį. Senutėlis pianinas melancholiškajam “aš” dažnai primindavo jaunystę: “Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho, / Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų”. “Aš” pagrojo porą preliudų. Susigraudino. Paskui atsisėdo ant senovinės kėdės drauge su savo draugu Francu. Francas  prabilo:

Barnabas visiškai pasiaukotų tarnybai. Ir juk turėtum su tuo taikstytis, nieko čia negalėtum prikišti, jeigu tiktai nekiltų klausimas, ar tai, ką jis daro, iš tikrųjų yra pasiuntinio tarnyba. Tau jis, žinoma, neturi teisės sakytis, kad tuo abejoja; jei taip darytų, jis kastųsi po savo paties egzistencijos pamatais, šiurkščiai pažeistų įstatymus, kurių pats juk dar tariasi privaląs laikytis.


Ketiuriasdešimtmetis “aš” kimiai sukikeno.

O sulaukęs aštuoniasdešimties jis vis dar grojo preliudus drebančiais pirštais - ne dėl senatvės, o iš graudulio. Naivus aštuoniasdešimtmetis “aš”! Grodamas jis vis galvodavo apie  jaunystę ir kūrinį, kuriuo tuomet labai žavėjosi ir kurį prisiminus atgydavo jo sumenkusios emocijos. Bet dabar buvo pamiršęs  ir kompozitorių, ir opusą. Kažkodėl prisimindavo skaičių keturi, bet tai galėjo būti ir dešimt.


Apgailėtinai jaunas manasis “aš” slankiojo po kambarį, klausydamasis tai Bacho, tai Stockhauseno, kiek suirzęs, kad kaimynės televizorius jį vis apspjauna kokčiai entuziastiškai skambančiu bukagalvių šou vedėjo balsu. “Aš” mintyse gėtėprokofjevasšopenasmačernisdališostakovičiusfilharmonijaIR———.
“O dabar padainuos žavingasiiiiss ” - pasigirsta už sienos. “Aš” piktdžiugiškai nusišiepia, randa įrašą su kūriniu Op. 4 No. 4 ir paleidžia visu garsu. Jam pasibaigus pasiklauso. Už sienos vis dar girdėti kažkokio bebalsio šūkaliojimai. Tada įjungia Op. 10 No. 12.

Nueina prie stalo ir pasiima knygą.


O lapai tušti

Rodyk draugams