Vienas iš kokio milijardo mane erzinančių dalykų yra nuolatinis siekis išvengti kažkokio įsivaizduojamo banalumo, būti originaliam ir išskirtiniam. Dar juokingiau, kai kokia mergužėlė sukuria posmą apie savo “Jį”, pavadina “banalu, bet tikra/banalu. tau. etc” ir ūmai visi blogeriai dėlioja pliusiukus, juk tas faktas, kad mergužėlė parašė stebuklingąjį BANALU, staiga mintis padaro baaaisiai giliomis.

Ir tas nuolatinis troškimas viską įvardinti sąvokomis ir surūšiuoti: šitai banalu, o šitai išmintinga, nauja, erzina kaip reikiant. Turbūt nėra nei vieno, nežinančio Mocarto “Turkų maršo” ar Bethoveno “Elizai”. Koks penktadalis visuomenės vieną šių kūrinių turi savo mobiliajame telefone. Ir ką, bene tas faktas, kad šie kūriniai visiems žinomi, menkina jų vertę? Ne. O po viso “Da Vinčio kodo” sukelto erzelio gal ir  “Mona Liza” jau turėtų būti populiariosios kultūros dalis neigiama prasme?

O jei man patiktų koks nors gražiuoliukas iš emtyvy ir dėl jo nubalintų dantų šypsenos svaičiočiau lygiai taip, kaip dabar dėl tobulos  Šopeno nosies? Kuo iš esmės tai skiriasi? Nesuprantu, kam reikia stengtis pakeisti savo mąstyseną, savo polinkius kažkokio nepaaiškinamo troškimo tapti “asmenybe” vardan. Masė visuomet ir liks masė, didžioji žmonijos dalis bus avinų banda su pačiais elementariausiais poreikiais. Nebūsim visi kafkos ir dostojevskiai, salvadorai dali ir čaikovskiai, tai kurių velnių daryti iš savęs juokdarius nežinia ką vaidinant? Jei tau patinka Coelho, kokia prasmė tai slėpti vien todėl, kad Okt iš blogo ir dar koks tūkstantis kitų nuolatos jį pašiepia? Bet turbūt tie, kurie tai supranta, net nejaučia noro skaityti Coelho.Vaje.

Patiko (0)

Rodyk draugams