Aš taip klaikiai nenoriu, nenoriu, neeenoooriuuu dirbti. Visos  šnekos apie tai, kaip keblu rasti specialybę, atitinkančią asmens interesus, yra vaikiški išsisukinėjimai. Juk esu poetiškos sielos, vaje, pernelyg trapios šiam pasauliui, todėl mielai drybsočiau kur nors pievoje šalia upės, būčiau gyva vien tuo, ir man pakaktų.  Visi tie idiotiški  universitetų aprašymai, kuriuose neįmanoma nieko suprasti, tėra visos kitais metais mane lydėsiančios maišalynės pradžia. O baisiausia -

Career prospects

Tataigi. Teaching ( kartis ar nuodytis?), speech therapy (ne. skandintis.), publishing (egzistuoti įmanoma), journalism ( P.Doherty f***** Kate Moss!) ir taip toliau.

Aš bijau.

Visai įdomu ir netgi smalsu grynai analitiškai tyrinėti tą žavų jausmą, kai žinai, kad esi žmogus be ateities.

Ką ten pavasarį šnekėau apie susitvarkymą su psichikos problemomis?..

Patiko (0)

Rodyk draugams