Prižadėjau rašyti kas savaitę ir jau antrąją pažado neištesėjau. Bet turiu du pasiteisinimus - visų pirma, sugedo kompiuteris, bet būčiau galėjusi įdėti įrašą kitą dieną, antras, svaresnis - šiokie tokie minčių raiškos sutrikimai dėl… dėl? Diagnozės įskaityti nepavyksta.
Aname įraše pasakojau,kad aprašinėsiu muzikos poveikį asmenybei (arba,daugeliu atvejų - asmeniui). Tataigi, visų pirma, iškart noriu pasakyti, kad kiek galėdama stengsiuosi vengti skirstyti muziką pagal stilius. Ne todėl, kad neįžeisčiau kažkieno skonio (ką padaryti būtų labai lengva turint omenyje, kad manasis nuo daugumos radikaliai skiriasi, jei kam įdomu, dešinėje rasit last.fm lentelę). Mano manymu, svarbiausia yra ne stilius, o kokybė. O kas gi ta kokybė? Niekaip neatsakysi vienareikšmiškai. Riba tarp paprastumo ir primityvumo, įspūdingumo ir pompastiškumo dažnai menka. Būtent primityvios muzikos, kuriamos remiantis pačiais elementariausiais principais, klausymasis liudija apie skurdų intelektą. Dar sykį noriu priminti - primityvi gali būti tiek akademinė muzika, tiek populiarioji (kuriai priskiriu ne tik vadinamąjį popsą,bet ir apskritai visą neakademinę muziką). Tokia muzika stimuliuoja pačias paprasčiausias žmogaus emocijas. Todėl su ja ir tenka susidurti nuolat - jai nereikia protinio pajėgumo, o emocijas turime
beveik visi. Galbūt todėl įvairių laikotarpių kompozitoriai labiausiai vertino profesionalumą, o ne estetiką. Antai Ivesas yra pasakęs: Muzikos grožis pernelyg dažnai tapatinamas su kažkokia minkštos kėdės ramybe ausims!
Trumpai drūtai: gebėjimas suvokti muziką priklauso nuo emocijų ir intelekto išsivystymo lygio. Savaime suprantama,būtų neteisinga nepaminėti ir muzikinės klausos.
Iki šiol kalbėjau tik apie pačią muziką, o ne tekstus, kurie svarbūs populiariojoje muzikoje. Kai norom nenorom tenka klausytis kokios prastos dainuškos,pavyzdžiui, važiuojant autobuse, vis prisimenu A.Huxley romaną ,,Puikus naujas pasaulis”. Ten, kad įdiegtų besiformuojantiems žmonėms vertybes, naktimis miegantiems vaikams duodama klausytis įvairių frazių, kurios išlieka pasąmonėje. Mes, laimė, galime suvokti ką girdime ir įvertinti. Galime, bet dažnai to nedarome, įsimename bukinančius dainų priedainius, klipus, kurių personažų gyvenimai apgailėtinai skurdūs, o problemos apsiriboja oh,baby, I need you. Ir nepeikime Rihannos - Mansonas filosofinių traktatų irgi nerašo. Tik nuolat vertinkime ir neleiskime, kad mus kažkas formuotų.

Rodyk draugams