Šiandien pirmąsyk rašysiu apie save. Teisybę pasakius, man visuomet gaila žmonių, kurie internete pernelyg atvirauja, pasakoja apie savo išgyvenimus. Nemalonu skaityti pasakojimus ką aš veikiau su savo mylimuoju (gal todėl, kad pati tokį turėjau tik tada, kai buvau aštuonerių, nors nemanau, kad man kitų mintis viešai papasakoti apie kažką tokio asmeniško), bet dar nejaukiau - laiškus konkrečiam žmogui. Tuomet regisi, kad gyvenu labai vienišų žmonių pasaulyje, beviltiškai ieškančių  kito, net visiškai svetimo žmogaus supratimo. Todėl net tuomet, kai mano pasakojimas glaudžiai susijęs su visais ankstesniais įrašais, kalbėti apie save yra labai sunku, nors šiaip jau esu savimyla.

Per savo 17 gyvenimo metų esu turėjusi daug etikečių - nepakenčiamas hiperaktyvus vaikas, mėmė, fyfa, pseudonarkomanė, bet jie niekuomet tiksliai neapibūdindavo manojo “aš”. O pastaraisiais metais save galėčiau pavadinti niekaip kitaip, tik graudžiai juokinga snobe, ir tiek.

Kai buvau gal dešimties, kitiems pavydėdavau kalbėjimo manierų, mat manosios kisdavo priklausomai nuo pašnekovo ir jaučiausi kaip žmogus be savybių (ne Ulrichas. Tos knygos,”geriausio XX amžiaus intelektualinio romano”, taip ir neįveikiau.) Paskui sugalvojau: kalbėsiu labai taisyklingai ir būsiu išskirtinė. Šitokiu būdu įgijau kone visas “savo” savybes - apsispręsdavau, ar šitai man tinka, o tuomet priimdavau arba atmesdavau. Jau keletą metų esu išsivadavusi iš to siaubingo “aplinka formuoja žmogų”. Kone vien apie tai ir rašau - žmonės, nuolat vertinkite aplinką.  Kurkite save patys! Kągi, man tai pavyko. Jau turiu atseit susiformavusį savąjį “aš”, savybes, kurios man būdingos, pomėgius, polinkius ir charakterį, kurio, laimė ar nelaimė, pakeisti nepavyko.

Dabar viskas juokingai paprasta : rūbas ne juodas/baltas - netinka, emtyvy neklausysiu, nes mėgstu tik akademinę muziką ir neduokdie kas suterš nepriekaištingą skonį, skaitysiu tik klasikų knygas, o iš šiuolaikinių rašytojų nebent Parulskį.  Draugai irgi kruopščiai atrinkti: geriausia Lietuvos moksleivė astronomė, esama ir būsima daininkė, ir dar vienas neminimas IR. Taip kadaise rūšiavau ir emocijas. Garbinau logiką be jokio jausmo, kol supratau, kad tokios neturiu, didžiausia mano gyvenimo siekiamybė buvo būti ne vidutinybe (apie kokį buką protą liudija šios sąvokos vartojimas, aiškinti nė nereikia). Prireikė daug laiko įsitikinti, kad jei žmogus laimingas, tai nebūtinai todėl, kad jis idiotas. Įsimylėjėlius irgi ėmiau toleruoti, šios temos nebeplėtosiu, chi chi ha ha ha sriūbt sriūbt.

Kai susikūriau vaizdą, kokia turiu būti, o paskui tokia tapau, labai savimi didžiavausi. Pagaliau turiu savybių! Pagaliau galiu save apibūdinti! Neilgai džiaugiausi, mat tuoj pat supratau, kad kuomet turi tai, ką vadini savosiomis savybėmis, neišvengiamai tampi vienpusiškas. Tuomet jau tikrai geriau  Muzilio aprašytam Ulrichui, žmogui be savybių, kuris nesugeba “būti kažkuo”.

O dabar norėčiau ne išsiugdytų, o tikrų savybių, būdo bruožų, IR  laisvo proto. Ar tai įmanoma? Kaip įmanoma?

Gal nereiktų  Hesės esė skaityti naktimis, nes paskui negali užmigti, ir atrodo, kad niekad nealsuosi žvaigždžių oru.

Patiko (0)

Rodyk draugams