Ilonai. Penkios jos gimtadienio minutės.

Viskas aplink šmėžavo, judėjo, kito. Mačiau kiekvieną lūpų kampučių virptelėjimą, peties trūktelėjimą, rankos mostą, netgi mažytes raukšleles, susidarančias aplink akis iš gerklės prasiveržus aukštiems, bet sudrumstiems garsams; tas jau po kelių sekundžių išnykstančias vageles odoje, paliekančias neramų neišvengiamybės, baigties pėdsaką, labiau numanomą nei regimą.

Tačiau dabar jai tik aštuoniolika.

Šią žinią lydi daug garsų. Du sodrūs balsai, pakilę oktava aukščiau, nei jiems įprasta, skambantys nedarniai - sekundos intervalu, per penktadalį sekundės palubėje užtroškęs aidas, šūksniai, čia pat kuriantys dodekafoniją, duslus pokštelėjimas ir šimtai atspalvių, išmarginančių karšto oro bangas tarp čia susiliečiančių, čia vėl atplėšiamų vienas nuo kito delnų.

Kažkokią nepaaiškinamą įtampą kelia ne tik tie, kurių plaučiai išspjauna įkaitinto oro gūsius. Visi įžūliai demonstruoja savastį - žvilga taurių briaunos (esu! ESU!), neramiai suvirpa sietynas, plazda užuolaidos, o kuklus krėslo nebylumas tėra gudrus manevras atkreipti dėmesį santūrumu. Gyvybe alsuoja ir kantriai grubius indų prisilietimus iškenčiantis stalas.

Tarp šitokios begalės sielų manąją kažkas spaudžia, bando pagrobti. Mažytė gija atsargiai išsivynioja ir rangydamasi slenka manęs link. Šelmė kėdė. Išvydę jos bandymą įsidrąsina ir kiti. Oras palengva prisipildo neregimų, nejuntamų, tylių čiuptuvų. ,,Kodėl mes, kodėl ne tu”, nebyliai šnabžda. ,,Ir tu galėtumei būti mūsų vietoje, būki trupinėlis ant grindų! Pasidalink savimi!” Stalo, sienų, šaukštelių, popierinių maišelių ir kilimo siūlų esybė jau tuoj tuoj bus manyje.

-Už tave!

Do mi do mi re pauzė fa si bemol do diez domidomi sol, suskamba trečiojoje, o gal ketvirtojoje oktavoje, gausiai papildytoje mikrotonikos. Mažyčiai burbuliukai grėsmingai kyla aukštyn, grasindami sprogti ir pasklisti kaip nuodingos sporos. Gurkšteliu. Nuodai manyje. Iškvepiu juos; magiškosios sporos blaškosi, klimpsta tvankiame, jų savastį pasiglemžiančiame ore.

Staiga suskamba milijonai varpelių, tyras, skaidrus jų gaudesys tampa mano dalimi, manimi, o aš tai leidžiu nė trupučio nesipriešindama. Taurė sminga žemyn, pažerdama saują žėrinčių kristalų, leisdama nuodams čiupti ką panorėjus; jie ta privilegija naudojasi, o taip, susiurbia viską, ir stalas nebeturi sielos, ir sofos užtiesalas, ir pagalvė, ir aš, ir jie, liko tik mūsų iškamšos, o jie vis juokiasi, kvatoja, kol šalti pirštai vis smaugia jų esybes - bet to niekas nemato, gal tik sustojęs laikrodis švelniai atsidūsta drauge su manimi.

O pirštai suglemba, visa pasiglemžę, ir viskas po senovei, tik mūsų nebėra.

Patiko (0)

Rodyk draugams